VDI informuoja, kad darbo ginčų komisijoms tenka nagrinėti darbuotojų prašymus ne tik
pripažinti darbuotojui paskelbtą prastovą neteisėta, bet ir priešingus prašymus – pripažinti
susidariusią faktinę situaciją prastova ir priteisti darbo užmokestį už prastovos laikotarpį.
VDI darbo ginčų komisijų darbo organizavimo skyriaus vedėja Irina Janukevičienė informuoja,
kad vienas iš Darbo kodekse numatytų prastovos darbuotojui (arba darbuotojų grupei)
paskelbimo pagrindų yra situacija, kai darbdavys negali suteikti darbuotojui darbo sutartyje
sulygto darbo dėl objektyvių priežasčių ne dėl darbuotojo kaltės, ir darbuotojas nesutinka dirbti
kito jam pasiūlyto darbo (DK 47 str. 1 d. 1 p.). Specialistė pažymi, kad tokiu atveju darbuotojui
turi būti mokamas atitinkamas darbo užmokestis DK 47 str. 2 d. nustatyta tvarka, kuris negali
būti mažesnis negu minimalioji mėnesinė alga.
Be to, skyriaus vedėja I. Janukevičienė akcentuoja, kad pagal teismų praktiką prastovos
paskelbimas siejamas su objektyviomis priežastimis (trūksta žaliavų, nėra užsakymų ir pan.), t.
y. dėl prastovos nėra darbo sutarties šalių kaltės, ir pažymi, kad pareiga tinkamai įforminti
prastovą tenka darbdaviui, todėl jam neįvykdžius šios pareigos, tenka tokios pareigos
neįvykdymo padarinių rizika (LAT 2023-07-13 nutartis civ. b. Nr. e3K-3-212-684/2023).
Nurodytoje teismo nutartyje kasacinis teismas sprendė, kad situaciją, kada darbdavio įsakymu
nebuvo paskelbta darbuotojo prastova, nebuvo darbuotojo valios dėl nemokamų atostogų
suteikimo, darbuotojas neatvykdavo į darbą, nes jam nebuvo suteiktas darbo sutartyje sulygtas
darbas, darbdavys dėl darbuotojo neatvykimo į darbą pretenzijų jam nereiškė ir jokių nurodymų
dėl darbo funkcijų nedavė, taigi bylą nagrinėję teismai pagrįstai kvalifikavo kaip de
facto prastovą ir atitinkamai sprendė dėl prastovos fakto sukeliamų padarinių – darbo
užmokesčio už prastovos laiką ir netesybų priteisimo.