Pagal Darbo kodekso 111 straipsnio 1 dalį darbo laikas – tai bet koks laikas, kuriuo darbuotojas
yra darbdavio žinioje arba atlieka pareigas pagal darbo sutartį. Darbo ir budėjimo laiką
apibrėžia darbo teisės normos, kurių privalu laikytis, vadinasi, net dirbdamas nuotoliu
darbuotojas yra pavaldus darbdaviui ir negali laisva valia disponuoti savo darbo laiku
Į darbo laiką bet kuriuo atveju įtraukiami konkretūs laikotarpiai, pavyzdžiui, pasirengimas darbui
darbo vietoje; fiziologinės pertraukos ir specialiosios pertraukos; kelionės iš darbovietės į
darbdavio nurodytą darbo funkcijos laikino atlikimo vietą laikas; budėjimo laikas Darbo kodekso
nustatyta tvarka; kvalifikacijos tobulinimo darbdavio pavedimu laikas; privalomų darbuotojų
sveikatos patikrinimų laikas; prastovos laikas; nušalinimo nuo darbo laikas, jeigu nušalintas
darbuotojas privalo laikytis nustatytos darbovietėje tvarkos; kiti darbo teisės normų nustatyti
laikotarpiai.
VDI kancleris Šarūnas Orlavičius pažymi, kad darbo funkcija gali būti laikomas bet kokių
veiksmų, paslaugų arba veiklos atlikimas, taip pat tam tikros profesijos, specialybės ar
kvalifikacijos darbas. Darbo funkcija apibrėžiama darbo sutartyje, pareiginiuose nuostatuose ar
darbo (veiklos) apraše. „Visgi svarbu akcentuoti, kad būdamas darbdavio žinioje darbuotojas
privalo reaguoti į darbdavio nurodymus, jis neturi galimybės laisvai disponuoti savo laiku ir
veikti savo interesais ar nuožiūra“, – akcentuoja Š. Orlavičius.
Svarbu pastebėti ir tai, kad jeigu darbuotojas neturi nuolatinės darbo vietos, laikas, kai jis iš
gyvenamosios vietos darbdavio nurodymu keliauja pas klientą arba į tam tikrą nurodytą objektą
(arba iš paskutiniojo kliento arba objekto atgal į gyvenamąją vietą), yra darbo laikas ir už jį turi
būti mokamas darbo užmokestis. Komandiruotės atveju kelionės laikas taip pat yra įskaitomas į
darbo laiką ir turi būti apmokamas kaip faktiškai dirbtas laikas viengubu darbuotojo darbo
užmokesčiu. Kai darbuotojas keliauja po darbo dienos valandų, poilsio arba švenčių dieną,
kelionės laikas darbuotojui yra papildomai kompensuojamas poilsiu pirmą darbo dieną po
kelionės arba šis poilsio laikas pridedamas prie kasmetinių atostogų laiko, paliekant už šį
poilsio laiką darbuotojo darbo užmokestį.
„Beje, – atkreipia dėmesį kancleris, – darbo laiku taip pat pripažįstamas aktyvusis budėjimas,
tai yra kai darbuotojas tiesiogiai atlieka savo darbo funkciją budėdamas, ir pasyvusis
budėjimas, tai yra kai darbuotojas privalo būti darbdavio nurodytoje vietoje, pasirengęs
prireikus atlikti savo funkcijas. – Tiesa, pasyvusis budėjimas namie nelaikomas darbo laiku,
išskyrus faktiškai atliktų veiksmų laiką, mat pasyviojo budėjimo namie metu darbuotojas būna
ne darbovietėje ir ne darbdavio nurodytoje vietoje, tačiau yra pasirengęs atlikti tam tikrus
veiksmus arba atvykti į darbovietę kilus būtinybei savo įprastiniu poilsio laiku.“
Pagrindiniai kriterijai pagal Europos Sąjungos Teisingumo Teismo išaiškinimus (Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo 2023 m. gruodžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-328-
684/2023), leidžiantys atriboti darbo laiką ir poilsio laiką, yra darbuotojui taikomų apribojimų –
vietos ir laiko – intensyvumas, tai yra pareiga būti darbdavio nurodytoje vietoje, neatsižvelgiant
į tai, ar ji sutampa su darbuotojo gyvenamąja vieta, ir darbuotojui taikomų apribojimų turinys –
jų poveikio asmeniniams ir socialiniams interesams stiprumas. Nustatant apribojimų poveikio
stiprumą įvertintinas terminas, per kurį budintis darbuotojas turi imtis darbo – vykdyti pagrindinę
– tiesioginę – darbo funkciją.
Taigi darbuotojui taikomų apribojimų intensyvumas nulemia laiko kvalifikavimą atitinkamai kaip
darbo laiko arba poilsio laiko. Tai reiškia, kad pasyviuoju budėjimu bus laikomas toks
budėjimas, kai darbdavio nustatyti apribojimai smarkiau veikia darbuotojo asmeninius ir
socialinius interesus, galimybę laisvai disponuoti savo laiku – darbuotojas privalo būti
darbdavio nurodytoje vietoje, pasirengęs prireikus nedelsdamas pradėti atlikti savo darbo
funkcijas. „Šiuo atveju, – akcentuoja Š. Orlavičius, – taikomų ribojimų poveikis toks stiprus, kad
budėjimo laikas vertinamas kaip darbo laikas.“
Anot kanclerio, tokiu atveju darbdavio nurodyta vieta, kurioje darbuotojas privalo būti, galėtų
sutapti su jo gyvenamąja vieta. Taigi jei šalys darbo sutartyje įvardija budėjimą namie, tačiau
nustato tokį apribojimų intensyvumą, kuris būdingas darbo, bet ne poilsio laikui, toks budėjimas
namie negalėtų būti kvalifikuojamas kaip poilsio laikas, vadinasi, turėtų būti traktuojamas kaip
pasyvusis budėjimas, kai visas budėjimo laikas įeina į darbo laiką.
„Pasyviuoju budėjimu namie laikomas toks darbuotojo budėjimas, kai jam nereikia būti
darbdavio nurodytoje vietoje, jis įprastiniu poilsio laiku, būdamas ne darbovietėje ir ne
darbdavio nurodytoje vietoje, yra pasirengęs atlikti tam tikrus veiksmus arba prireikus gali
atvykti į darbovietę“, – pabrėžia Š. Orlavičius. Anot jo, tokie ribojimai turi tik silpnai veikti
darbuotojo galimybę disponuoti laisvu laiku, vadinasi, šis laikas nepatenka į darbo laiko
apibrėžtį.
Taigi darbdavys privalo sudaryti darbuotojui sąlygas pasyviajam budėjimui namie taip, kad šis
budėjimas faktiškai atitiktų poilsio laiko sąvoką – darbdavio nustatyti reikalavimai darbo
funkcijai vykdyti negali atimti iš darbuotojo galimybės pasyviojo budėjimo namuose laiką
naudoti savo interesais ir nuožiūra.