Apeliacinės instancijos teismas paliko nepakeistą pirmos instancijos teismo sprendimą, kuriuo atmestas darbdavio reikalavimas priteisti iš tolimųjų reisų vairuotojo 3500 eurų darbo užmokesčio permoką.
Vilniaus miesto apylinkės teismas atmesdamas UAB „X“ (įmonės pavadinimas neviešinamas) advokato ieškinį dėl tolimųjų reiso vairuotojo S. K., kurį atstovavo teisininkas Vitalius Jarmontovičius, dėl sumokėtų daugiau negu 3500 eurų komandiruotės išmokų permokos grąžinimo, panaikino Darbo ginčų komisijos sprendimą, kuriuo iš vairuotojo buvo priteista 1000 eurų.
Darbuotojas savo ruoštu pirmos instancijos teisme pateikė priešieškininį pareiškimą, reikalaudamas panaikinti Darbo ginčų komisijos sprendimą ir darbdavio reikalavimus pilnai atmesti.
Posėdžio metu darbdavio atstovas pabrėžė, kad dienpinigių permoka darbuotojui susidarė dėl to, kad darbuotojasbuvo nuolatos siunčiamas į komandiruotes, o dienpinigiai jam buvo mokami avansu, tačiau atleidimo iš darbo dieną atsakovas nesutiko, kad jam priklausančios išmokėti su darbo santykių pabaiga susijusios išmokos būtų įskaitytos į dienpinigių permoką.
Grąžinti dienpinigių permokos jis taip pat nesutiko, dėl ko kreipėsi į Darbo ginčų komisiją su prašymu priteisti susidariusią permoką iš Darbuotojo, tačiau jo prašymą Darbo ginčų komisija tenkino tik iš dalies – sprendimu jo naudai iš atsakovo buvo priteista tik 1000 eurų.
Darbuotojo atstovas Vitalius Jarmontovičius priešieškininiame pareiškime ir atsiliepime į ieškinį paaiškino, kad darbuotojas bendrovėje dirbo nuo 2017 m. iki 2019 m. vairuotojo – ekspeditoriaus pareigose pagal darbo sutarties lietuvišką, vokišką ir prancūzišką variantus, t. y. Lietuvoje galiojo lietuviška, Vokietijoje vokiška (minimalus darbo valandos įkainis – 8,50 eurų), o Prancūzijoje prancūziška (minimalus darbo valandos įkainis – 10 eurų) darbo sutartys.
Atsakovo teigimu, darbdavys neapskaitė jo darbo valandų Prancūzijoje, Vokietijoje ir nesumokėjo minimalaus valandinio atlyginimo už darbą šiose šalyse, darbdavys taip pat neapskaitė ir nesumokėjo jam už viršvalandinį darbą, darbą švenčių metu ir naktinį darbą.
Darbuotojo atstovo Vitaliaus Jarmontovičiaus įsitikinimu, darbdavys neturėjo teisės reikalauti priteisti iš darbuotojo nuo 2017 m. periodiškai mokamų lėšų, kurias jis sumokėjo, nenurodant jų panaudojimo paskirties. Be to, Darbo kodekse nėra įtvirtintų pagrindų reikalauti permokos grąžinimo.
Teismas pažymėjo, kad įmonė į bylą pateikė įmonės vadovo įsakymus, kuriais darbuotojas periodiškai nuo pat įdarbinimo įmonėje dienos iki atleidimo iš darbo buvo siunčiamas į komandiruotes Europos šalyse, už kurias jam buvo priskaičiuojami dienpinigiai.
Į bylą pateiktas banko sąskaitos išrašas patvirtina atsakovo teiginius, kad darbdavys jam informacijos kas mėnesį apie apskaičiuotas, išmokėtas ir išskaičiuotas sumas neteikė, kadangi iš banko sąskaitos išrašo matyti, jog atlikdama bankinį pavedimą darbuotojui darbdavys pavedimo paskirtyje visada nurodydavo „du + kelionės išlaidos + dienpinigiai“.
Taigi, atskirai neišskirdavo, nedetalizuodavo, kokią dalį išmokamos sumos sudaro darbo užmokestis, kokią dalį kelionės išlaidos, kokią dalį dienpinigiai.
Kiekvieną kartą darbuotojui grįžus iš komandiruotės iš darbuotojo nebuvo reikalaujama grąžinti dienpinigių permokos pagal įmonės perskaičiavimus, kaip tai įtvirtinta Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. balandžio 29 d. nutarimu Nr. 526 „Dėl dienpinigių ir kitų komandiruočių išlaidų apmokėjimo“ patvirtinto Dienpinigių mokėjimo tvarkos aprašo (toliau – Aprašas) 10 punkte, todėl darbuotojas pagrįstai manė, jog prieš jam išvykstant į sekančią komandiruotę įmonė su juo tinkamai atsiskaitė už įvykusią komandiruotę ir visos iki tol jam išmokėtos sumos yra susijusios su darbo santykiais ir nebus reikalaujamos grąžinti.
Be to, atleidimo iš darbo dieną įmonė darbuotojui bankiniame pavedime taip pat nurodė, jog išmokamas galutinis atsiskaitymas.
Įrodymų, kad buvo reikalaujama iš darbuotojo grąžinti dienpinigių permoką už paskutiniąją prieš atleidimą iš darbo įvykusią komandiruotę nėra, kas dar kartą darbuotojui sukėlė pagrįstą manymą, jog įmonė su juo tinkamai ir galutinai atsiskaitė ir jokios permokos nėra.
Be to, darbo santykių eigoje 2018 m. pabaigoje darbuotojas grąžino darbdaviui dalį jam išmokėtos sumos, vadinasi, šalys persiskaičiavo atsiskaitymus ir sutarė dėl su darbo santykiais mokamų sumų dydžio ir tinkamo galutinio atsiskaitymo su darbuotoju prieš jį atleidžiant iš darbo.
Iš viso to, kas išdėstyta aukščiau, matyti, kad įmonė nesilaikė Aprašo 10 punkto nuostatų, darbuotojui nedetalizuodavo išmokamų sumų paskirties, netinkamai organizavo darbą. Tuo labiau, kai įmonė su darbuotoju buvo pasirašiusi ne vieną darbo sutarties variantą, kas galėjo darbuotojui sukelti neaiškumus skaičiuojant jam mokamą darbo užmokestį ir kitas su darbo santykiais susijusias sumas, todėl visi neaiškumai turi būti aiškinami darbuotojo naudai (DK 6 straipsnio 2 dalis).
Teismas ypatingą dėmesį atkreipė į tai, kad darbo teisiniai santykiai pasižymi tuo, jog darbuotojui darbo užmokestis ir kitos su darbo teisiniais santykiais susijusios sumos turi būti mokamos reguliariai. Toks modelis, kuomet kelerius metus darbuotojui iš anksto mokamos sumos ne pagal sulygtas darbo sutarties sąlygas, neatitiktų apmokėjimo už darbą esmės.
Toks susitarimas be to pažeistų ir DK 33 straipsnio 5 dalyje įtvirtintą draudimą sudaryti civilinio pobūdžio susitarimus dėl DK nustatytų teisių ir pareigų įgyvendinimo.
Darbo teisiniuose santykiuose vienašalis darbdavio ir darbuotojo tarpusavio įsipareigojimų įskaitymas nėra numatytas, tam, kad darbdavys atgautų darbuotojui be pagrindo išmokėtas sumas, yra nustatyta speciali tvarka – vienašališkos išskaitos atlikimo galimybė su konkrečiais ribojimais (DK 150 straipsnis).
Kadangi už tinkamą darbo ir finansinių dalykų organizavimą yra atsakinga darbdavė, o darbuotojas, kaip silpnesnioji darbo santykių šalis, gavusi sumas, kurias laiko darbo užmokesčiu ir su darbo santykiais susijusiomis išmokomis, gali jas panaudoti asmeniniams gyvenimo poreikiams, todėl nutraukus darbo santykius darbdavys neturi teisės reikalauti tam tikrų su darbo teisiniais santykiais susijusių darbuotojui išmokėtų sumų grąžinimo už visą darbo sutarties galiojimo laikotarpį.
Apibendrindamas visa tai, kas išdėstyta aukščiau, teismas konstatavo, kad nėra pagrindo priteisti darbdaviui iš darbuotojo virš 3500 eurų permokos, kadangi nenustatyta, jog kokia nors permoka būtų susidariusi.
Lietuvos profesinės sąjungos „Solidarumas” teisininkas Vitalius Jarmontovičius