Tolimųjų reisų vairuotojų atliekamas darbas ypatingas tuo, jog darbuotojai ilgą laiką būna kelionėje, todėl jiems yra numatomos įvairios garantijos, kompensacijos dėl kelionių metu galinčių atsirasti papildomų išlaidų bei nepatogumų ir užtikrinama vienoda teisinė apsauga. Tačiau dažnai iškyla problema, kaip užtikrinti, kad įstatymuose ir kituose teisės aktuose įtvirtintos tolimųjų reisų vairuotojams numatytos teisinės garantijos ir kompensacijos būtų taikomos praktikoje.
Mokėti „už kilometražą“ – draudžiama
Tolimųjų reisų vairuotojų, kaip ir kitų darbuotojų, darbo užmokestis turi būti sulygtas darbo sutartyje ir kas mėnesį mokamas ne rečiau kaip du kartus (jeigu yra darbuotojo rašytinis prašymas – vieną kartą per mėnesį) darbo sutartyje nustatytais terminais.
Pabrėžtina, kad Lietuvos Respublikoje galiojantys norminiai teisės aktai nenumato galimybės darbo sutartyje sulygti dėl darbo užmokesčio „už nuvažiuotus kilometrus“, tą draudžia ir europinės teisės dokumentai. Pasiųstam į komandiruotę darbuotojui turi būti mokamas darbo sutartyje sulygtas darbo užmokestis ir dienpinigiai už komandiruotėje išbūtą laiką pagal normas, nustatytas Lietuvos Respublikos finansų ministro 1996 m. lapkričio 21 d. įsakymu „Dėl dienpinigių ir gyvenamojo ploto nuomos normų, vykstantiems į užsienio komandiruotes, patvirtinimo“.
Privaloma sumokėti ir už viršvalandžius, ir už prastovas
Kaip ir visiems darbuotojams, pagal Darbo kodeksą, tolimųjų reisų vairuotojams už darbą naktį (nuo 22 val. iki 6 val.) mokama pusantro karto padidintu tarifu.
Paprastai tolimųjų reisų vairuotojai dirba taikant suminę darbo laiko apskaitą, todėl viršvalandinis darbas nustatomas pasibaigus apskaitiniam laikotarpiui.
Jeigu suminės darbo laiko apskaitos laikotarpiu vairuotojui nustatytas darbo valandų skaičius viršijamas, jo pageidavimu sutrumpinama darbo diena arba suteikiama poilsio diena (dienos) darbo, kolektyvinėje sutartyje arba darbo tvarkos taisyklėse nustatyta tvarka. Už šį papildomą poilsio laiką mokamas vidutinis darbo užmokestis arba papildomai apmokama kaip už viršvalandinį darbą pagal Darbo kodekso 193 straipsnį (ne mažiau kaip pusantro darbuotojo darbo užmokesčio, kuris apima pagrindinį darbo užmokestį ir visus papildomus uždarbius, bet kokiu būdu tiesiogiai darbdavio išmokamus darbuotojui už jo atliktą darbą.).
Jeigu suminės darbo laiko apskaitos laikotarpiu darbuotojas dėl nuo darbdavio priklausančių priežasčių dirbo mažiau, negu nustatytą darbo valandų skaičių, už faktiškai dirbto laiko ir nustatyto darbo laiko skirtumą yra apmokama kaip už prastovą pagal Darbo kodekso 195 straipsnio 1 dalį (Darbo kodekso 149 straipsnio 2 dalis).
Pažeistos darbuotojų teisės ginamos darbo ginčų komisijose
Darbuotojas, manantis, kad jo darbo teisės yra pažeistos ar / ir darbdavys nesilaiko darbo sutartyje sulygtų sąlygų, turi teisę kreiptis su rašytiniu prašymu į darbo ginčų komisiją. Rašytinį prašymą (būtinai pasirašytą) galima atsiųsti elektroniniu paštu (pasirašytą el. parašu) arba įteikti atvykus į bet kurį Valstybinės darbo inspekcijos teritorinį skyrių.
Kreipiantis į darbo ginčų komisiją, prašyme turi būti surašyta išsami informacija apie kilusį individualų darbo ginčą. Taip pat reikia nurodyti darbo ginčo esmę, t.y. priežastį, dėl kurios kilo nesutarimas, aplinkybes, kurios gali nulemti individualaus darbo ginčo nagrinėjimo eigą ir sprendimą, byloje dalyvausiančių asmenų kontaktus.
Svarbiausia – įrodymai
Savo teiginius darbo ginčo byloje tiek darbuotojas, tiek darbdavys turi pagrįsti įrodymais. O įrodymai, pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso nuostatas, yra bet kokie faktiniai duomenys, kuriais remiantis įstatymų nustatyta tvarka konstatuojama, kad yra aplinkybių, pagrindžiančių šalių reikalavimus bei atsikirtimus, ir kitokių aplinkybių, turinčių reikšmės bylai teisingai išspręsti, arba kad jų nėra.
Faktiniai duomenys nustatomi šalių ir trečiųjų asmenų (tiesiogiai ar per atstovus) paaiškinimais, liudytojų parodymais, rašytiniais ar daiktiniais įrodymais, apžiūrų protokolais, ekspertų išvadomis, nuotraukomis, vaizdo ir garso įrašais, padarytais nepažeidžiant įstatymų, ir kitomis įrodinėjimo priemonėmis.
Jei tolimųjų reisų vairuotojas neturi galimybės pats surinkti ir pateikti tinkamų įrodymų apie faktiškai dirbtą laiką, darbo laiką nakties metu, viršvalandžius, tiksliai nurodyti šalis, per kurias važiavo būdamas komandiruotėje, jis turi teisę kreiptis į darbo ginčų komisiją, prašydamas tokių duomenų pareikalauti iš kompetentingų institucijų (pvz., iš Valstybinės kelių transporto inspekcijos prie Susisiekimo ministerijos, atliekančios krovininių transporto priemonių vairavimo ir poilsio režimo kontrolę).
Darbdaviui gali grėsti ir administracinio poveikio priemonės
Darbo ginčų komisija, nagrinėdama individualų darbo ginčą, nustačiusi ir pagrįstai įtarusi darbo įstatymų ar darbuotojų saugą ir sveikatą reglamentuojančių norminių teisės aktų pažeidimus, visais atvejais turi teisę šią informaciją pateikti atitinkamam Valstybinės darbo inspekcijos teritoriniam skyriui toliau nagrinėti ir taikyti pažeidėjui administracinio poveikio priemones. Sprendimą dėl tokios informacijos pateikimo darbo ginčų komisija priima pagal darbo byloje nustatytas aplinkybes.
Tolimųjų reisų vairuotojų darbo ir poilsio laiko ypatumus reglamentuoja Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. gegužės 14 d. nutarimu Nr. 587 (su vėlesniais pakeitimais) patvirtinti Darbo ir poilsio laiko ypatumai ekonominės veiklos srityse; o darbo apmokėjimą – Lietuvos Respublikos darbo kodekso (DK) normos.
Valstybinės darbo inspekcijos informacija