Spausdinti

Kovo 26-27 dienomis Briuselyje vyko Europos profesinių sąjungų instituto organizuojamas seminaras tema „Darbo sąlygų tyrimai“ sulaukęs per 250 dalyvių – tarp jų ir mūsų – profesinės sąjungos „Solidarumas“ – delegatė Advokatės Dianos Gumbrevičiūtės kontoros teisininkė Monika Metelicaitė, kuri ir pasidalino su mumis savo parsivežta patirtimi.

Seminare susibūrė įvairių Europos Sąjungos valstybių narių ir ne tik darbo sąlygų tyrimo ekspertai, kurie pristatydami savo atliktus tyrimus siekė pagrindinio tikslo – padėti suprasti esminius tarp Europos Sąjungos valstybių narių vyraujančius darbo sąlygų tyrimų metodologinius ir gautų rezultatų panašumus ir skirtumus, numatyti tendencijos. Pagrindinė diskusijų ašis sukosi apie su darbu susijusius socialinės sveikatos skirtumus, ypač sąlygotus lyties ir nesaugumo darbe.


Seminare buvo pateikta daugybę įdomios ir naudingos informacijos – šiame straipsnyje pažymėtini tik patys aktualiausi faktai ir įžvalgos.

Seminaras prasidėjo Europos profesinių sąjungų instituto (toliau tekste – ETUI) darbo sąlygų, sveikatos ir saugumo departamento direktoriaus Laurent Vogel įžanga. Po jos Europos darbo sąlygų bendrąją tyrimų apžvalgą pateikė Darbo sąlygų ir darbo santykių Eurofondo padalinio vadovas Davidas Foden. Jis pažymėjo, kad mokymasis ir tobulėjimas darbe yra ypatingai svarbūs, tačiau atlikti tyrimai parodė, kad, pavyzdžiui, Lietuvoje tik per 20 proc. darbdavių apmoka savo darbuotojų kvalifikacijos kėlimo išlaidas, o šis rodiklis lyginant su likusiomis Europos valstybėmis yra gerokai mažesnis už vidurkį – 40 proc. Įdomiausia tai, kad Lietuvoje tik visai nedidelis procentas (<10 proc.), ir tai atitinka Europos vidurkį, darbuotojų patys prašo darbdavių apmokėti jų kvalifikacijos kėlimo išlaidas ir to negauna, todėl darytina išvada, kad Lietuvoje darbdaviai patys nelinkę inicijuoti ir apmokėti darbuotojų tobulėjimo programų, tačiau paprašyti gana dažnai prisideda.

Atotrūkį tarp „senos“ ir „naujos“ (išsiplėtusios įstojus naujoms „postkomunistinėms“ valstybėms – tarp jų ir Lietuvai) Europos bandė perteikti Europos socialinės observatorijos vyriausias tyrėjas Ramon Pena-Casas. Jo tyrimai buvo atlikti grupuojant valstybes į tam tikras grupes. Lietuva pateko tarp Čekijos, Slovakijos, Slovėnijos, Vengrijos, Lenkijos, Latvijos ir Estijos. Padaryta išvada, kad šios valstybės turi santykinai aukštą gerovės indeksą (QWE), kuris yra artimas kontinentinėms valstybėms, tokios kaip Prancūzija, Vokietija, Belgija ir pan. ir net lenkia Viduržemio jūros regiono valstybes, tokias kaip Ispanija, Portugalija, Italija ir Graikija.

Belgijoje atliktus darbo sąlygų tyrimus pristatė Tom Vandenbrande iš HIVA-KU Leuven. Jis išskyrė 22 darbo kokybės indikatorius ir juos sugrupavo. Pirmai grupė – darbo kontekstas (savarankiškas darbas komandoje, emocinis spaudimas, pasikartojančios užduotys, greičio spaudimas, užduoties autonomija, užduoties sudėtingumas, darbo laiko autonomija), antra – darbovietės sąlygos (rizika, darbas su žmonėmis, fiksuota darbo vieta), trečia – darbo sąlygos (karjeros galimybės, sutartis, pajamos, pilna darbo diena, mokymasis, neįprastos darbo valandos, darbo laiko lankstumas), ketvirta –socialiniai santykiai (palaikomas gydimas, socialinė parama, priekabiavimas). Šis pranešėjas seminaro dalyviams įrodė, kad darbo kokybė yra labai svarbi ir įvardintų indikatorių balansas darbe padeda pasiekti pačių geriausių rezultatų tiek darbuotojo sveikatai, tiek jo saugumui, tiek bendrai pasaulėžiūrai.

Jungtinės Karalystės Nacionalinio ekonomikos ir socialinių tyrimų instituto narė Helen Bewley pateikė darbo sąlygų skirtybių, egzistuojančių tarp lyčių Jungtinėje Karalystėje, įrodymus. Tyrimai rodo, kas vyrai per savaitę dirba žymiai daugiau valandų negu moterys (26 proc. vyrų dirba daugiau kaip 45 val. per savaitę, moterų – tik 9 proc.). Nors moterys procentaliai patiria daugiau problemų darbe nei vyrai, pavyzdžiui, patyčias, priekabiavimą, diskriminaciją, nesąžiningą elgesį ir kt. Bet nepaisant to, moterys, nors ir nežymia dalimi, darbe jaučiasi ramiau ir labiau atsipalaidavusios nei vyrai.

Švedijos Gothenburgo universiteto profesorė Hannah Westberg taip pat palietė darbo sąlygas, varijuojančias priklausomai nuo skirtingos lyties, tačiau ji koncentravosi į darbo sąlygų poveikį sveikatai. Skaitytame pranešime buvo pabrėžtas esminis veiksnys, įtakojantis darbo sąlygas – kontekstas. Detalizuota taip: mūsų sveikata ar jos sutrikimus lemia kompleksas veiksnių pradedant darbo rinka, įmone, kurioje dirbama, konkrečiomis darbo sąlygomis ir baigiant gyvenimo sąlygomis ir jo pokyčiais.

Lyčių problemas, susijusias su darbo laiku ir sveikata, nagrinėjo ir Lucia Artazcoz iš Viešosios sveikatos agentūros Barselonoje. Ji pažymėjo, kad tarp vyrų ir moterų nepaisant įvairių visuomeninių pokyčių išliko bendroji tendencija – moteris prioritetiškai yra atsakinga už namus, buities darbus, o vyras, priešingai, pagrindinį vaidmenį dažniausiai atlieka darbe. Ispanijoje atlikti tyrimai patvirtino hipotezę, kad tarp darbuotojų, kurie yra vedę ar gyvena kartu nesusituokę, šeimos poreikiai įtakoja ir moterų, ir vyrų sveikatą, neįtikėtina, bet neigiamai! Pavyzdžiui, didelė proporcija Europos moterų dirba ne pilną darbo dieną, daugumą iš jų tam, kad suderintų darbą su šeimos poreikiais, o ne pilnos darbo dienos darbas, lyginant jį su pilnos dienos darbu, yra visada mažiau apmokamas, labiau monotoniškas, turintis žymiai mažiau karjeros galimybių, netoks saugus ir suteikiantis prastesnį statusą visuomenėje – tai tiesiogiai įtakoja moters sveikatą. Atitinkamai vyrai yra priversti dirbti ilgas darbo valandas, kas, žinoma, yra žalinga jų sveikatai, tam, kad padidintu namų ūkio pajamas. Ir atvirkščiai: jei vyras yra išsiskyręs arba jau nebegyvena kartu su moterimi, jis linkęs dirbti mažiau, o moteris yra linkusi dirbti daugiau.

Kanados universiteto atstovė Karen Messing taip pat darbo sąlygų tyrimus atliko koncentruodamasi ties lyčių dimensija. Pateikti įdomūs statistiniai duomenys: tarp ligoninių valytojų moterys vidutiniškai 38 minutes per dieną valo tualetus, vyrai – tik 19. Pranešėja komentavo: „kai vyrų buvo paklausta, kodėl jūs nevalote tualetų, jie atsakė – mes to nedarome namuose, tai kodėl turėtumėme darbe?“ Dar vienas pateiktas įdomus statistinis pavyzdys: maitinimo įstaigų aptarnaujančio personalo moterys vidutiniškai per minutę žengia 38 žingsnius ir vaikščiojimas sudaro 27 proc. viso jų dirbamo laiko, vyrai atitinkamai tik 21 žingsnį ir tai sudaro 15 proc. Šie pavyzdžiai vienareikšmiškai iliustruoja didesnį neigiamą poveikį moterų sveikatai lyginant su vyrais. Kiti tyrimų rezultatai rodo: moteris uždirba visada mažiau, dirba daugiausia paslaugų ir viešajame sektoriuje, daugiau laiko skiria namų ruošos darbams, dažniau rūpinasi kitu asmeniu, turi mažiau laisvalaikio ir dažniau pakliūna į taip vadinamą „nesaugaus užimtumo“ kategoriją, lyginat su vyrais. Be to, moterys yra labiau veikiamos organizacinių suvaržymų, tokių kaip atlygis už pastangas ir disbalansas. Tačiau vyrai yra labiau veikiami fizinių suvaržymų, tokių kaip triukšmas, vibracija. Įdomu tai, kad vyrai, nustatyta, turi daugiau poilsio pertraukėlių nei moterys ir daugiau galimybių darbe plėtoti asmeninį verslą.

Apie jaunus darbuotojus ir rizikingą darbą Italijoje pranešė Daniele Di Nunzio. Pirmiausiai stebina atsakymas į klausimą, kas yra jaunas darbuotojas – tai dirbantis nuo 15 iki 35 metų asmuo. Pranešimo išvada vienareikšmiška – jauniems darbuotojams tenka žymiai intensyviau dirbti, t.y. griežtais terminais (48 proc.), trūkstant laiko (47 proc.), labai greitai (60 proc). Taip pat pateikiama šokiruojanti statistika: netgi vienas iš trijų jaunų darbuotojų (35 proc.) per metus turi labai didelę riziką prarasti darbą. Tyrimai rodo, kad didžiausią pavojų jauniems darbuotojams kelia aukšta arba žema temperatūra (23,1 proc.), didelis garsas (21 proc.), drėgmė (14,8 proc.), taip pat maždaug vienodai neigiamai veikia prasta ventiliacija, apšvietimas, vibracija, dulkės, chemija, netinkamos higienos sąlygos ir darbo erdvės ribotumas. Net 62 proc. skundžiasi turintys sveikatos problemų, sąlygotų jų darbo: daugiausiai galvos (30,4 proc.), nugaros (28,9 proc.) skausmai ir stresas (26 proc.). Į didžiausias rizikos grupes papuola turintys žemesnį išsilavinimą, jaunesni nei 24 metų amžiaus, kilę iš asocialių šeimų darbuotojai ir dirbantys pagal laikinas ir kitas atipines (sezonines, nuotolinės ir pan.) darbo sutartis bei moterys.

Seminaro baigiamasis pranešimas, žinoma, buvo skirtas apibendrinimui ir ateities pespektyvoms apibrėžti. ETUI vyresnioji tyrėja Janine Leschke pristatė kiekybinį rodiklį – darbo kokybės indeksą (toliau tekste – JQI), įgalinantį ateityje remiantis įvairiausiais šaltiniais visapusiškai apibrėžti Europos darbo kokybę. Pirmieji tokie bendri darbo sąlygų visoje Europoje domenų rinkimo metai yra 2008 ir buvo sąlygoti darbo kokybės rodiklių nepakankamumo. JQI yra nesvertinis šešių subindeksų vidurkis, susidedantis iš svertinių rodiklių: darbo užmokesčio, nestandartinių užimtumo formų, darbo laiko ir darbo gyvenimo pusiausvyros, darbo sąlygų ir darbo saugos, įgūdžių ir karjeros galimybių bei kolektyvinių interesų grupių atstovavimo. Pažymėtina, kad bendras JQI moterų yra žemesnis už vyrų. Taip pat pagal JQI pirmauja Danija. Lietuva, deja, turi labai prastą JQI rodiklį – žemiau yra tik Graikija. Galime pasidžiaugti tik tuo, kad JQI skirtumas Lietuvoje tarp moterų ir vyrų yra labai mažas (moteris netgi turi aukštesnį šį rodiklį), tuo tarpu kai likusiose Europos Sąjungos valstybėse narėse šis rodiklis tarp vyrų ir moterų darbo kokybės gerokai varijuoja.

Apibendrintai teigtina, kad ETUI suorganizuotas seminaras tema „Darbo sąlygų tyrimai“ išryškino daugybę darbo rinkoje egzistuojančių problemų – tikimės, kad ši sveikintina iniciatyva nesustos ir kvies fokusuotis ne tik į problemas, bet ir akumuliuos jų sprendimus.

Monika Metelicaitė, teisininkė