2022 m. lapkričio 24-25 d. Lietuvos profesinės sąjungos „Solidarumas“ pirmininkė Kristina Krupavičienė ir jos pavaduotojas Ričardas Garuolis dalyvavo Europos Ekonomikos ir socialinių reikalų komiteto surengtame seminare „Geopolitiniai neramumai prie Europos durų: pilietinės visuomenės perspektyva“, kuris vyko Kroatijos sostinėje Zagrebe.
Seminare dalyvavo šio komiteto nariai ir profesinių sąjungų, darbdavių ir nevyriausybinių organizacijų atstovai žiniasklaidai. Tokie seminarai vyksta vieną kartą metuose. Šiemet buvo diskutuota apie Rusijos agresijos Ukrainoje pasekmės Europai, komunikaciją krizių metu, energetikos krizę, karo Ukrainoje „žaliosios energetikos revoliucijos“ akivaizdoje.
Pasak Europos Ekonomikos ir socialinių reikalų komiteto vicepirmininko komunikacijai Kilijano Loano (Cilliano Lohan), Rusijos agresija Ukrainoje vasario 24 d. šokiravo ir kardinaliai pakeitė Europos komisijos požiūrį į Rusiją.
Diskusijų metu vieningai sutarta, kad Rusijos agresija kelia pavojų pamatiniam Europos Sąjungos (ES) tikslui – užtikrinti Europoje taiką.
Todėl būtina visokeriopai padėti Ukrainai apsiginti, nes užkariavusi Ukrainą Rusija nesustos ir puls kitas kaimynines valstybes.
Už valdžios kritiką nužudytos Rusijos žurnalistės A. Politkovskajos knygos į prancūzų kalba vertėja Galia Akerman (Galia Ackerman) atskleidė kodėl V. Putinui taip ilgai sekėsi kvailinti Europą.
Ji atkreipė dėmesį, kad žinias ir įgūdžius kaip dezinformuoti ir verbuoti agentus jis įgijo dar Vokietijoje, kurioje dirbdamas KGB verbuodavo verslininkus.
Tapęs Rusijos prezidentu V.Putinas šiuos įgūdžius panaudojo didinti savo įtaką Vakaruose.
Vokietijos Bundestage prakalbęs vokiškai jis daugeliui vokiečių pasirodė esąs „savas žmogus“. Prancūzijoje pažymėjęs Prancūzijos svarbą tarpininkaujant tarp JAV ir Rusijos jis įgijo gausių šios idėjos šalininkų Prancūzijoje palaikymą.
Po rugsėjo 11-osios teroro akto Niujorke, V. Putinas pirmasis paskambino JAV prezidentui Dž. Bušui ir pateikęs savo nusikaltimus prieš laisvės siekiančią Čečeniją kaip kovą su terorizmu užsitikrino JAV vadovybės palaikymą, kviesdamas neva bendrai kovoti su islamo terorizmu.
Pasiūlydamas komercines sutartis tiekiant Rusijos naftą ir dujas V. Putinas įgydavo įtaką Vakarų verslo ir politikos lyderiams. Pasak G. Akerman, ryškiausias tokios įtakos pavyzdys yra buvęs Vokietijos vadovas G. Šrioderis, kuris tapo Rusijos valstybinės naftos ir dujų kompanijos „Gazprom“ atstovu Vokietijoje.
Pateikęs save kaip konservatyvių krikščioniškų vertybių gynėją, V. Putinas įgijo daug simpatijų tarp tradicinių konservatyvių pažiūrų vakariečių. G. Akerman atkreipė dėmesį, kad Vakaruose į Kremliaus politiką palaikančias demonstracijas kartu susirenka kraštutinių pažiūrų kairieji ir dešinieji, kurie tarpusavyje paprastai labai nesutaria.
Ji pažymėjo, kad šiuo metu, kai vyksta Rusijos agresija Ukrainoje, V. Putiną palaiko apie 75 proc. Rusijos gyventojų. Tačiau net tie rusai, kurie jo nepalaiko, remia Rusijos agresiją Ukrainoje.
Dar iki V. Putinui tampant Rusijos vadovu daugeliui rusų įtaką darė carinės Rusijos skleista ideologija apie misionierišką „Trečiosios Romos“ – Rusijos uždavinį „gelbėti pasaulį“ ir kovoti su „supuvusiais Vakarais“.
Per paskutinius du dešimtmečius Kremliaus propaganda šiomis ir panašiomis iš komunistinės praeities likusiomis idėjomis, kad Sovietų Sąjunga turi užkariauti pasaulį, užkrėtė daugumą Rusijos gyventojų ir tik stiprus pralaimėjimas Ukrainoje, pasak G. Akerman, gali padėti rusams praregėti.
Buvusios Jugoslavijos žurnalistai dalinosi savo patirtimi nušviečiant tarpusavio karą Jugoslavijoje, kai agresiją vykdančios Serbijos žiniasklaida atvirai meluodavo, o objektyvumo siekianti Vakarų žiniasklaida tą melą prilygindavo kitam požiūriui ir nesąmoningai tapdavo dezinformacijos platintoja savo šalyse.
Rusijos agresija Ukrainoje sukėlusi energijos ir maisto kainų šuolį parodė, kad demokratinės ES valstybės negali būti priklausomos nuo tiekimo iš nedemokratinių valstybių, todėl dabar ES lygiu yra vykdoma politika visiškai atsisakyti tiekimo iš Rusijos.
R. Garuoliui paklausus ar yra svarstomi planai mažinti ekonominę ES priklausomybę nuo nedemokratiškos Kinijos, pranešėjai atsakė, kad tai padaryti dabar yra sunku, bet tokie planai taip pat svarstomi ir bus palaipsniui įgyvendinami.
Ypač yra svarbi energetinė ES nepriklausomybė, kurią būtų galima pasiekti perėjus prie „žaliosios energetikos“.
Įvairių ES valstybių atstovai dalinosi savo patirtimi kaip sėkmingiau įgyvendinti „žaliąją energetiką“.
Po karštų ginčų ar atominę energetiką galima laikyti „žaliąja energetika“, nutarta, kad šiuo klausimu būtina toliau diskutuoti.
Vieningai sutarta, kad perėjimas į „žaliąją energetiką“ bus sėkmingas tik tada, jei jis nedidins socialinės nelygybės. Todėl ES valstybės privalo į tai atsižvelgti, vykdydamos savo perėjimo į „žaliąją energetiką“ politiką.