Ką galime padaryti, kad skurde gyvenančių žmonių būtų mažiau? Lietuvoje žemiau skurdo ribos gyvena kas penktas žmogus. Ypač sunkiai verčiasi šeimos, kuriose auga daugiau nei vienas vaikas, senjorai, vieniši žmonės.
Apie augančią ekonomiką bei didėjantį skurdą ir atskirtį Lietuvoje parašytas ne vienas straipsnis, organizuota ne viena konferencija ir protesto akcija. Kaltiname vieni kitus, kaltiname politikus, verslininkus. Tokiu atveju jau nebepakanka kalbėti apie pašalpas, apie paramą, ar kitus dalykus. Tiesiog reikia esminio gesto šeimoms su vaikais, kad būtent jos ir yra valstybės pamatas, kaip ir sakoma Konstitucijoje. Kol valdžioje esantys vis tūpčioja vietoje, taip ir negalėdami priimti radikalesnių sprendimų arba priimdama sprendimus, kurie labai mažai prisideda mažinant turtinę atskirtį, kaip antai, 20 eurų padidintas minimalus atlyginimas, ir vis tiek yra žmonių, kurie daro kasdienius mažesnius ar didesnius darbus stengiasi padėti tam, kuris sunkiau verčiasi, aukoja maisto bankui, kitiems labdaroms fondams, dirba savanoriais, dalijasi tuo kuo turi, daiktais, maisto produktais, ar savo laiku.
Lietuvos moterų profesinės sąjungos „Solidarumas” pirmininkė Alma Kriščiūnienė Vilniuje, Ulonų g. 5 surengė valdybos posėdį. Valdybos narės, kartu su Vilniaus arkivyskupijos Carito organizacijos „Vilties angelas” vaikų dienos centro atstove sese Jolita, bei politike, šiuo metu nepriklausoma eksperte Algimanta Pabedinskiene susirinko pasikalbėti apie tai, ką mes kiekvienas galėtume padaryti, kad Lietuvoje skurdo, tiek materialaus, tiek dvasinio mažėtų. Kaip ugdyti bendruomeniškumą ir meilę artimui? Ką mes esame patys patyrę ir ką galime patarti kitiems?
Sesuo Jolita dalinosi savo darbo su socialinės rizikos šeimomis bei šeimomis, kuriose trūksta socialinių įgūdžių, patirtimi. Skurdo šaknys atskleidžia itin sužalotos asmenybės vaizdą. Labiausia matoma skurdo dalis tai yra materialinis nepriteklius, toliau seka sveikatos problemos, Lietuvoje daugėja žmonių, turinčių psichikos negalią, įvairias priklausomybės formas, skurde gyvenantis žmogus dažnai yra izoliuotas, jo socialiniai ryšiai yra menki, jis jaučiasi vienišas. Žmogų „vejasi“ skaudžios asmeninės istorijos, žaizdota praeitis, žmonės jaučia kaltę, kad atsidūrė tokioje padėtyje, tačiau dažnai nemato vilties, kaip iš tokios padėties išbristi. Na ir giliai asmenybės viduje gludi menka žmogaus savivertė.
Šiuose Vilniaus savivaldybės „Carito“ dienos centre lankosi vaikai iš maždaug 50 šeimų. Su vaikais ir šeimomis dirbantys darbuotojai bei savanoriai deda daug pastangų, kad žmonėms reikia padėti ne tik materialiai, bet ir padėti uždegti viltį, galima gyventi kitaip – oriai.
Algimanta Pabedinskienė šiuo metu einanti nepriklausomos ekspertės pareigas, nuo 2013 iki 2017 metų, būdama Socialinės apsaugos ir darbo ministre buvo tiesiogiai atsakinga už tai, kad Lietuvoje gyvenimas gerėtų. Tačiau gerovės valstybę kuria ne viena ministerija, o visas ministrų kabinetas. Daug ką lemia politinis pasiryžimas teisingiau perdalinti pajamas formuojant biudžetą. Galima tik stebėtis, kad esant pliusiniam biudžetui, 2016 m. nebuvo padidintos pensijos, taip vadinami, vaiko pinigai. Iki šiol nedidėja bazinei dydžiai. Galbūt, tam, kad valdžia priimtų socialiai jautrius sprendimus ir persvarstytų biudžeto prioritetus, būtinas spaudimas iš „apačių“, pilietinės visuomenės ir socialinių partnerių spaudimas.
Tačiau nemažai gali nuveikti ir kiekvienas politikoje esantis pareigūnas. A.Pabedinskienė pasidalino savo patirtimi, kaip per kelis metus teko atlikti nemažai namų darbų, atlikti globos namų auditą ir inicijuoti deinstitucionalizuoti. Dirbi su visuomene, bendruomenėmis, kad keistųsi žmonių požiūris į vaikus, kurie neturi šeimos, auga globos namuose, kad bendruomenės palankiau žiūrėtų į pokyčius ir šeimynas, kuriose augdami vaikai įgauna daugiau socialinių įgūdžių. A. Pabedinskienė minėjo, jog imdamasi reformų, bendravo su Lietuvos vyskupų konferencijos pirmininku Gintaru Grušu.
Tam, kad neliktų užmirštos šeimos, kurios nepatenka į socialinės rizikos šeimų bei šeimos, kurios stokoja socialinių įgūdžių, sąrašą, – savivaldybėms buvo pasiūlyta steigti Bendruomenių šeimos namus. Kai kuriose savivaldybėse tai jau yra įsteigta.
2015 m. padidintas socialinių darbuotojų skaičius, tačiau vien socialinių darbuotojų skaičiaus didinimas – situacijos nepakeis iš esmės. Reikalingas horizontalus požiūris, kuris įtrauktų bent jau tris ministerija: Socialinės apsaugos ir darbo, Švietimo ir mokslo, Sveikatos, Vidaus reikalų ministerijos.
Prevencija, intervencija ir postintervencija, – turėtų veikti visos grandinės. Šioje veikloje daug veikia nevyriausybinės organizacijos, kurių darbai nėra labai reklamuojami ir matomi, tačiau labai reikalingi. Lietuvos moterų profesinės sąjungos „Solidarumas“ valdybos narės diskutavo ir dalinosi savo asmeniniame patirtimi: Alma ir Tamara Panevėžyje bendrauja su sese Daiva, su vaikų globos namų auklėtiniais, renka labdarą, aplanko. Aldona – augino savo keturis vaikus ir globojo tuo metu buvusių vienų vaikos globos namų auklėtinę, kol ši įgijo profesiją ir sukūrė šeimą. Šiuo metu Aldona savanoriauja Maltos ordine. Daiva įsitraukė į Vilniaus arkivyskupijos ‚„Vilties angelo“ programą. Moterų profesinės sąjungos narės aktyviai bendradarbiauja su nevyriausybinėmis organizacijomis. Regina bendradarbiauja su Alytaus visuomenine organizacija „Gelbėkime vaikus“, savanoriauja vaikų dienos centre „Gali”, kuriame įsteigė „europiečių klubą”
Diskusijoje paliesta ir antstolių veiklos problema. Antstolių veikla taip reglamentuota, kad praktiškai vieną kartą parklupęs žmogus ir patekęs į jų akiratį, neturi šansų atsikelti. Auganti skolos našta, žmones dažnai taip ir palieka gyventi ir dirbti šešėlyje. Posėdyje dalyvavusi Stefanija sakė, jog reikėtų inicijuoti amnestiją žmonėms, patekusiems į antstolių pinkles.
Susitikime konstatuota, jog labiau nei materialinės pagalbos, žmonės, gyvenantiems skurde, reikalinga moralinė parama. Psichologinė pagalba, socialinių įgūdžių ugdymas, bendravimas.
Paruošė:
Lietuvos moterų profesinės sąjungos „Solidarumas“ valdybos narė Daiva Kvedaraitė
Lietuvos moterų profesinės sąjungos „Solidarumas” pirmininkė Alma Kriščiūnienė
