2024 m. lapkričio 19 d. įvyko Trišalės tarybos posėdis, kuriame dalyvavo Lietuvos profesinės sąjungos „Solidarumas“ pirmininkė Kristina Krupavičienė ir jos pavaduotojai Rimtautas Ramanauskas bei Ričardas Garuolis.
Pirmiausia buvo svarstytas pasiūlymas dėl Garantinio ir Ilgalaikio darbo išmokų fondų lėšų panaudojimo aktyvios darbo rinkos politikos priemonių įgyvendinimui, kurį pristatė Užimtumo tarnybos direktorė Inga Balnanosienė.
Socialinės apsaugos ir darbo ministerija siūlė dalį (2,3 mln. eurų) iš Garantinio fondo lėšų, kurios laikomos išmokėti darbuotojams bedarbio išmokas, kai bankrutuoja įmonės, kuriose jie dirbo, skirti Užimtumo tarnybai bedarbių perkvalifikavimui.
Darbdavių atstovai tam iš karto pritarė, o profesinėms sąjungoms kėlė abejones šių lėšų panaudojimo tikslingumas ir tai ar panaudojus Garantinio fondo lėšas vieną kartą ilgainiui jos bus, kaip ne kartą būdavo, naudojamos visai kitiems tikslams, todėl jų nebeliks bedarbių išmokoms sumokėti, ir prašė aiškesnės informacijos apie planuojamą lėšų paskirstymą.
Socialinių reikalų ir darbo ministras Vytautas Šilinskas atsakė, kad daugelyje šalių, tame tarpe Estijoje, didelė dalis Garantinio fondo lėšų yra panaudojama bedarbių perkvalifikavimui, o ne jų išmokoms. Jis nuramino, kad kas ketvirtį ir pusmetį bus peržiūrima lėšų skirstymo tvarka, o šios lėšos bus skirtos bedarbių perkvalifikavimui, bet ne subsidijoms darbdaviams, įdarbinantiems bedarbius.
Jis paaiškino, kad dėl dabartinės Garantinio fondo lėšų panaudojimo tvarkos pakeitimo turės apsispręsti nauja Vyriausybė, bet jei Trišalė taryba jiems nepritars šis klausimas galbūt bus svarstomos kitais ir bedarbiai tuomet gauti lėšas savo perkvalifikavimui ne 2025 m., bet 2026 metais.
Šiems pasiūlymams Trišalė taryba pritarė, vienai profesinei sąjungai užprotokolavus savo atskirą nuomonę.
Socialinių reikalų ir darbo ministerijos atstovė supažindino su Austrijos, Belgijos, Nyderlandų, Prancūzijos ir Vokietijos patirtimi kovoti su nedarbu, ne mokant bedarbiams pašalpas, o suteikiant jiems garantuotą darbą, mokant už jį daugiau nei bedarbio pašalpa. Vėliau jie gali jį nutraukti, susiradę savo kvalifikaciją atitinkantį ir geriau apmokamą darbą.
Daug diskusijų sukėlė prof. Romo Lazutkos pristatyta Sodros pensijų mokėjimo tvarka, atidarant asmenines gyventojų pensijų sąskaitas ir leidžiant perkelti gyventojams savo lėšas iš II pakopos privačių pensijų fondų. Tai, pasak pranešėjo, paskatintų individualia veikla užsiimančius gyventojus mokėti mokesčius, ir garantuotų didesnes pensijas tiems, kurie uždirbdavo daugiau. Panašios į siūlomą yra pensijų apskaičiavimo ir mokėjimo sistemos Lenkijoje, Švedijoje ir kitose valstybėse.
Sutarta šiuos pasiūlymus profesinių sąjungų ir darbdavių atstovams dar kartą nuodugniau apsvarstyti „dvišaliu formatu“.
Lietuvos profesinės sąjungos „Solidarumas“ pirmininkei K. Krupavičienei pasiūlius buvo apsvarstytos problemos, kylančios dėl socialinio dialogo ir kolektyvinių sutarčių sudarymo skatinimo2024–2028 metų veiksmų plano, patvirtinto Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2024 m. spalio 25 d. įsakymu Nr. A1-709 „Dėl Socialinio dialogo ir kolektyvinių derybų skatinimo“.
K. Krupavičienė siūlė dar kartą apsvarstyti realias galimybes, kaip skatinti socialinį dialogą ir kolektyvinių sutarčių sudarymą, atkreipė dėmesį į kylančias problemas vykdant šias valstybės ir ES finansuojamas priemones, pažymėdama, kad darbdaviai dažnai nenori jose dalyvauti, nes dėl to jie netenka dalies paramos iš ES fondų.
Svarstant šį ir ES direktyvos dėl Minimalios algos įgyvendinimo paaiškėjo, kad net darbdavių atstovai, kurie ne vienerius kaip Trišalės tarybos nariai dalyvauja socialiniame dialoge, nesupranta socialinio dialogo naudos ir nenori jokių pokalbių su savo įmonių darbuotojais ar jų atstovais – profesinėmis sąjungomis.
Jie piktinosi pasiūlymais teikti pirmenybę laimint viešuosius konkursus socialiai atsakingoms įmonėms, kurios turi kolektyvines sutartis, atmetinėjo pasiūlymus vykdant socialinį dialogo skatinimo projektą įleisti į savo įmones profesinių sąjungų atstovus, sakydami, kad patiems darbuotojams nereikia profesinių sąjungų, nes arba darbdaviai labai rūpinasi savo darbuotojais, arba darbo kodekse viskas taip smukliai nustatyta, kad kolektyvinės sutartys yra nereikalingos.
Vyriausybės pasiūlymus skatinti socialinį dialogą vadino prievarta prieš darbdavius ar neefektyviu biudžeto pinigų švaistymu.
Kai kurie darbdavių atstovai kaltino profesines, kad jos blogai dirba ir nepadeda darbdaviams priešintis prieš Vyriausybės veiksmus, gerinančius darbuotojų darbo ir apmokėjimo sąlygas.
Toks darbdavių socialinio dialogo naudos nesupratimas nustebino net ministrą Vytautą Šilinską, kuris bandė Europos šalių ir konkrečiais pavyzdžiais parodyti kolektyvinių sutarčių ir bendradarbiavimo su profesinėmis sąjungomis naudą.
Visą Trišalės tarybos posėdį žiūrėti čia.
Kitas Trišalės tarybos posėdis įvyks šių metų gruodžio 17 d.