Seminare pagaliau buvo pastebėta ir iškelta pagrindinė socialinių santykių, susitarimų ir sutarčių
problema – informavimas ir konsultavimas. Tačiau iš šio seminaro ataskaitos teksto darau išvadas, kad
ši problema nagrinėta irgi ne tokiu kampu, kokiu turėtų.
Labai gerai, kad “Ateityje Europos lygmeniu planuojama parengti vientisą dokumentą dėl
darbuotojų informavimo ir konsultavimo.“ Nors ir „Manoma, kad tokio dokumento parengimas gali
užtrukti kelerius metus“, jeigu tikrai „jame būtų sudėta viskas kas yra būtina.”
Tačiau iš ataskaitos teksto, galimai ir seminaro diskusijose neapibrėžta, kas, kam ir kokiais
klausimais turėtų informuoti ir konsultuoti. O tai yra pagrindas, todėl abejotina, kad tikrai bus
sudėta viskas, kas būtina, ar tikrai dokumentas bus aiškiai suprantamas ir veiksmingas.
Sutinku, kad, kaip ataskaitos tekste: „Lietuvoje įstatymai yra geri, tačiau jų nesilaikoma“. Bet
kai: „dėl informavimo, konsultavimo pažeidimų darbdaviai yra baudžiami piniginėmis baudomis.“
atsakomybė už informavimą konsultavimą suverčiama darbdaviams?
Manau, visiems savaime suprantama, santykiuose svarbiausia yra susitarimai sutartys ir
kolektyvinės sutartys. Bet tekstu: „kartais vertinant vieną ar kitą situaciją daromos klaidos, todėl būtina
matyti visumą, remtis teismų sprendimais, teisės aktų aiškinimais.“, profesines sąjungos
agituojamos teistis teismuose (be teismų nebus teisminės praktikos)???
Teismai pagal savo funkcijas teisės aktų neaiškina, o priima sprendimus. Į teismą nepateksi,
jeigu nėra ginčo. Teismai netgi baudžiamuosius sprendimus svarsto ir priima, kai aplinkybes ištiria
tiriamieji organai. Taigi visos partnerius dominančios aplinkybės turi būti išaiškintos, iki teismo ir
be teismo pagalbos, iki partneriai įsitikins kiekvienas savo „teisumu“, kol ginčo dar nėra. O kai
aplinkybės teisės atžvilgiu bus išnagrinėtos, ginčas gali ir nekilti. O tai ir būtų pagrindinis tikslas.
Teismai negali perimti ūkio valdymo. Teisėjai negali būti visų profesijų specialistais.
Sudėtingose situacijose teismų sprendimų pagrindimui, reikalingos specialistų-ekspertų išvados.
Taigi reikia ieškoti būdų, kaip susitarti ir be teismo ir be ginčo, laisvomis, teisės normas
atitinkančiomis derybomis, dėl kurių konkretaus teisės ir teisėtumo aiškumo reikia gauti informaciją ir
konsultuotis.
Nei teismai, nei darbdaviai arba partneriai vienas kitą informuoti ir konsultuoti negali. Taigi,
kas tada turėtų konsultuoti ir informuoti?
Seminaro išvadų pagrindu suversti pareigą vienai socialinio dialogo partnerei konsultuoti
kitą (kažką tai įtaigiai teigti) negali būti įpareigota. Valstybės įgalioti konsultantai negali būti
šališki, nes tai būtų interesų konfliktas.
Šalys yra lygiavertės ir ginančios savo interesus, jos suinteresuotos ir negali būti nešališkos.
Derybose jos ir taip informuoja viena kitą. Profesinės sąjungos išdėsto, ko jos norėtų, o darbdaviai,
žinoma, pasako arba nepasako, kodėl jie nenori to daryti, pagrįsdami savo argumentais. Tai yra jie
aiškina teisės aktus (informuoja ir konsultuoja viena kitą), taip, kaip kiekviena pusė juos supranta arba
nori suprasti, interpretuoja. Jų informavimas ir konsultavimas negali atspindėti teisės aktų visumos.
Ne tik darbuotojų atstovus, profesines sąjungas, bet ir pačius darbdavius dėl teisės aktų
prasmės konkrečiose situacijose taip pat reikia informuoti ir konsultuoti. Todėl jiems
pripažįstama atsakomybė dėl informavimo konsultavimo trūkumų visiškai nepagrįsta.
Taigi čia reikalingi įgalioti atsakingi ekspertai su licencijomis, kurių teisės aktų aiškinimas būtų
nešališkas ir patikimas teisės atžvilgiu. Tokius ekspertus savo kuruojamos ir už ją atsakingos teisės
ribose, turi turėti visos įgaliotos institucijos, ministerijos, jų įgaliotos inspekcijos, tame tarpe
Valstybinė darbo inspekcija, Valstybine duomenų apsaugos inspekcija ir kitos. Jų vadovai turi
prisiimti pilną atsakomybę už šių institucijų darbą.
Be kita ko jų veiklos nuostatose visos tos pareigos sudėtos, tačiau jie nuo šių pareigų
savavališkai nusišalina. Jie atsiriboja nuo savo pareigų vykdymo, argumentuodami tuo, kad tai
suvaržytų derybų laisvę.
Šiuo metu profesinės sąjungos, turėdamos Socialinės apsaugos ir darbo ministrės poste buvusią
profesinių sąjungų lyderę, galėtų pamastyti ar dabar gera proga kelti tuos klausimus.
Be abejo tokie ekspertai negalėtų patarti profesinėms sąjungoms streikuoti ar nestreikuoti, o
darbdaviams, paisyti ar nepaisyti profesinių sąjungų reikalavimų, o tik turėtų pareigą nešališkai aiškinti
teisės aktus. Tuo būtų užtikrintas būtent skatinimas derėtis ir pasirašyti sutartis, vykti
lygiavertėms ir lygiateisėms derybos.
Teisės aktus gali aiškinti ir aiškina bet kas. Visi asmenys turi suprasti teisės aktus, kiek tai juos
liečia, kitaip jie negalėtų jų vykdyti. Tai, ką aš čia dėstau, arba aiškina bet koks advokatas, tai yra
mano nuomonė arba to advokato ar kito aiškintojo asmens nuomonė. Tai, ką aiškintų atitinkamų
institucijų įgalioti ekspertai, tai būtų jau taisyklė.
Tokie inspektoriai galėtų konsultuoti teisinių aktų esmę ir net tarpininkauti derybose, būti
nešališkais ikiteisminiais arbitrais, įvertindami šalių argumentų atitikimą teisinėms normoms.
Su teismais paprastai nesiginčijama, jų sprendimai vykdomi. Teismai neturi teisės teisinių
normų keisti, o ginčas pasibaigia galutiniu prievartiniu teismo sprendimu, kurio ginčyti visiškai
nebegalima.
O su tokiais ekspertais galima ginčytis ir taip atitinkama tvarka tobulinti netgi teisines normas,
kuo po to jau galėtų ir privalėtų vadovautis ir teismai.
Mažai tikiuosi mano čia išdėstytų argumentų supratimo. Nei profesinių sąjungų lyderiai, nei
politikai, kuriems taip pat pristatau savo argumentus, neprieštarauja, netgi pasisako su tais argumentais
sutinkantys, bet neklausantys ir neskaitantys jų iki galo, neargumentuojantys ir nedelsiant
pamirštantys.
Seminaras buvo tarptautinio lygio. Reiškia ir kitose šalyse supratimas panašus.
Mano paties era jau praėjo, nieko pasiekti jau nebegalėsiu, dirbu iš esmės ne sau, todėl negaliu
primesti kitiems savo valios. Galiu tik stebėti situaciją ir tikėtis, kad kažkas, nors ir po daugelio metų
dėmesį į tai atkreips.
Galiu pareikšti tik, kad jeigu profesinės sąjungos neišsiaiškins, kas kam ir apie ką privalo
informuoti ir konsultuoti, nepareikalaus, kad įgaliojimai ir atsakomybė už pareigų vykdymą būtų
pripažinta savo kuruojamos ir už ją atsakingos teisės ribose, visoms įgaliotoms institucijoms,
ministerijoms, jų įgaliotoms inspekcijoms, tame tarpe Valstybinei darbo inspekcijai, Valstybinei
duomenų apsaugos inspekcijai, tikėtis, kad kažkas pagėrės socialiniame dialoge, nėra vilčių.
Pagarbiai visiems.
Jonas Petraška