Šiais metais minėdami Sausio 13-ąją uždegsime ne laužus, o žvakutes.
Tačiau šios dienos istorinė esmė dėl to nesikeis. Tokios ypatingos dienos, įsirėžusios tautos atmintyje, išlieka ilgam, nes pakeičia istorijos raidą, žmonių ir šeimų likimus.
Šie trisdešimt metų – neatsiejama Lietuvos profesinė sąjungos „Solidarumas”, tuometinės Lietuvos darbininkų sąjungos gimimo ir vystymosi dalis.
Lietuvos darbininkų sąjunga kūrėsi kartu su Lietuvos Atgimimo Sąjūdžiu. Populiarioje tuomet televizijos laidoje „Atgimimo banga” prof. Vytautas Landsbergis klausė: „Ar tikrai Lietuvos darbininkai nepritaria Sąjūdžio siekiams atkurti Lietuvos nepriklausomybę? Jeigu pritaria nepriklausomybei, tai kodėl leidžia okupantams kalbėti jų vardu?“
Tuo metu iš Rytų sklido propaganda, kuri teigė, kad neva eiliniai žmonės, gamyklų darbininkai nepritaria nepriklausomos Lietuvos idėjai. Tai paskatino darbininkus organizuotis.
1989 m. įvyko pirmasis Lietuvos darbininkų sąjungos suvažiavimas, o jos pirmininku buvo išrinktas veiklus sąjūdininkas a.a. Kazimieras Uoka, vėliau tapęs Lietuvos Nepriklausomybės akto signataru.
Daug Lietuvos darbininkų sąjungos kūrėjų ir narių tapo ne tik darbuotojų lyderiais įmonėse, gamyklose, bet ir aktyviai dalyvavo Sąjūdžio veikloje, užtikrindami tvarką mitinguose, saugodami jų dalyvius nuo provokacijų.
Gamyklose, įmonėse ir viešose vietose jie priešinosi „Jedinstvos“ bandymams klaidinti darbuotojus ir nuversti teisėtai išrinktą Lietuvos valdžią, budėjo palaikymo mitinge prie Aukščiausiosios tarybos, kai buvo skelbiama Nepriklausomybė, 1991 m., sausio įvykių metu gynė Lietuvos Atkūriamojo Seimo (Aukščiausiosios Tarybos) pastatą, o dalis jų tapo kariais -savanoriais.
Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę reikėjo nueiti tikrai nelengvą reformų, pokyčių, iššūkių kelią, kad atsidurtume šiandien ten kur esame, laisvos Europos dalyje.
Esame laisvi, tačiau demokratiją, žodžio laisvę, žmogaus teisės reikia saugoti ir būti pasiruošus visada jas ginti. Gyvename 21 amžiuje ir sakome, jog žmonės nusipelno saugių darbo sąlygų ir oraus darbo užmokesčio, o pasitaikanti darbo santykiuose baimė, psichologinis spaudimas, nepagarba, arogancija turime palikti praeityje.
Drąsūs Lietuvos žmonės, kurie tada nebijojo eiti prieš tankus, neturėtų šiandien bijoti jungtis į profesinės sąjungas ir kaip lygus partneriai derėtis dėl savo darbo sąlygų ir atlyginimų.
Parama ir labdaros akcijos – gerai, bet dar geriau – įstatymais garantuotos socialinės teisės į orią apsaugą nuo nedarbo, į orią senatvę, saugią motinystę.
Turi būti užtikrintos pažeidžiamiausių mūsų gyventojų teisės į orų gyvenimą ir jų apsaugą nuo skurdo, o apgintoje, laisvoje Lietuvoje neturi būti skurstančių vaikų.
Mūsų visuomenėje turi būti daugiau solidarumo, vienybės, atjautos ir bendro Lietuvos intereso supratimo, o siekiant šių tikslų Sausio 13-oji visada tebūna mums pavyzdžiu.
Lietuvos profesinės sąjungos „Solidarumas“ pirmininkė Kristina Krupavičienė.