2023 m. birželio 20 d. Lietuvos Prezidentas Gitanas Nausėda Seime perskaitė savo metinį pranešimą, įvertindamas dabartinę Lietuvos padėtį ir nubrėždamas Lietuvos vystymosi gaires.
Pateikiame darbuotojams svarbias Prezidento citatas.
„Dabartinėje sudėtingoje ekonominėje situacijoje, kaupiantis recesijos debesims, būtina nepamiršti, kad per krizę visada pigiau padėti gyventojams ir verslui, negu juos palikti likimo valiai.
Recesijos grėsmė taip pat nepanaikina būtinybės toliau mažinti socialinę atskirtį ir pajamų nelygybę, plėtoti regionus, užtikrinti švietimo ir sveikatos apsaugos prieinamumą bei kokybę.
Tikiu, kad ateityje galėsime dar daugiau padaryti dėl šeimų su vaikais, jaunimo, senjorų, žmonių su negalia, nepasiturinčiųjų ir kitų, kam Lietuvoje reikalinga pagalba.
Teigiamų ženklų jau yra. Visuomenės nuomonė ir tarpinstitucinis bendradarbiavimas lemia politikų mąstysenos pokyčius. Gerovės valstybės siekis palaipsniui įsitvirtina politinėje darbotvarkėje.
Reaguojant į beprecedentį infliacijos šuolį, pakoreguotas 2022 m. valstybės biudžetas. Kartu su 2023 m. biudžetu priimtas naujas pagalbos paketas su elektros ir dujų kainų kompensacijomis gyventojams, tęstiniu neapmokestinamojo pajamų dydžio, pensijų ir kitų socialinių išmokų didinimu.
Džiugina ir bendros pastangos sušvelninti energijos kainų, taip pat palūkanų šoko poveikį Lietuvos verslui. Savalaikiai sprendimai dėl energijos kainų kompensavimo ir galimybė pigiau skolintis investicijoms iš Ekonomikos gaivinimo ir atsparumo didinimo fondo suteikė šalies ūkiui viltį, kad jis nebus pamirštas.
Pažangias investicijas paskatintų ir įgyvendintas siūlymas pratęsti pelno mokesčio paskatas.
Daugiau energijos į ekonomiką įlies pradėjęs veikti nacionalinis plėtros bankas, kurio idėją nuosekliai kėliau nuo pat kadencijos pradžios.
Pagaliau sulaukėme ir ilgai žadėtos mokesčių reformos plano. Siūlymas aukštoms pajamoms mokesčius skaičiuoti pagal dydį, o ne pagal veiklos formą – svarbus žingsnis link didesnio mokesčių teisingumo.
Tačiau reformos pasiūlymuose tebėra esminių trūkumų, ypač dėl individualios veiklos apmokestinimo pokyčių, kurie neigiamai paveiktų mažas ir vidutines pajamas gaunančius asmenis. Nuostatas, kurios neatitinka pamatinės reformos logikos, reikėtų kuo greičiau pataisyti.
Inicijavau papildomo pensijų indeksavimo mechanizmą, kuris netrukus leis pasiekti 50 proc. pakeitimo normą, tai yra santykį tarp pensijos ir buvusio atlyginimo. Negalime trypčioti vietoje ir laukti geresnių laikų. Nėra kito būdo garantuoti 60 ar 70 proc. pakeitimo normą – tik nuolat jos siekti.
Pasinaudodamas proga, noriu pasidžiaugti, kad Seimas atsižvelgė į mano poziciją nenaikinti vaistų priemokų kompensacijų senyvo amžiaus žmonėms bei žmonėms su negalia.
Optimistiškai nuteikia ir kintančio požiūrio į žmones su negalia ženklai. Patvirtinti nauji asmenų su negalia teisių apsaugos pagrindai, tikėkimės, įgalins sistemą ateiti pas žmogų, užuot žmogui ieškojus, kaip pačiam į sistemą prasibrauti.
Spartesniam visos fizinės ir informacinės aplinkos pritaikymui bus reikalingas ir mąstymo pokytis. Kiekvienas bendruomenės, organizacijos narys, politikas turi galvoti, kaip padaryti žmonių su negalia gyvenimą patogesnį, ir pradėti nuo savo atsakomybės lauko.
Svarbiu simboliniu žingsniu tapo sportininkų lygių teisių į premijas, nepaisant turimų galių ar negalių, įtvirtinimas įstatymu. Aukšto meistriškumo sporto finansavimo sistemą galime statyti tik ant lygiateisiškumo pamato.
Jei sportininkams daugiau dėmesio skirtume jų ankstyvame amžiuje, taip pat ruošiantis varžyboms, galbūt tiek daug aistrų nekeltų ir premijų skirstymas.
Mūsų Sporto įstatyme vaikai paminėti 4 kartus. Premija – 14 kartų. Sutelkę tiek daug dėmesio į medalius ir sporto pasiekimus, ignoruojame vaikų fizinį aktyvumą, įtraukimą į sporto veiklas, prasmingą užimtumą, galiausiai – ir šeimų gerovę.
Tačiau sveiko gyvenimo pagrindas klojamas pirmaisiais gyvenimo metais ir dešimtmečiais. Todėl valstybė turi investuoti į vaikų sveikatą, skatindama sveikus pasirinkimus, kad vėliau reikėtų mažiau lėšų išleisti vaistams.
O tais atvejais, kai ligos vaikus užklumpa netikėtai ir grasina vos prasidėjusiam gyvenimui, tai negali būti vien tėvų rūpestis. Mes, kaip visuomenė, turėtume vengti viduramžiškų nuosprendžių, kad vienas ar kitas gydymo būdas yra „per brangus“ ar „neapsimoka“.
Ne, pirmiausia specialistų žodis turi lemti, ar gydymas veiksmingas, ir ar apskritai įmanoma padėti. Toks turi būti pagrindinis kriterijus gydant visus žmones ir taip aš įsivaizduoju vienodą teisę į sveikatos priežiūrą.
Deja, šiandien bendra sveikatos sistemos padėtis nėra gera, ar net patenkinama. Sveikatos reforma, kaip ir daugelis kitų, Lietuvos žmonių lūpose pamažu virsta prakeiksmu.
Seimui pernai vasarą priėmus sveikatos priežiūrą reglamentuojančius teisės aktus, esminių permainų pažadai liko pakibę ore. Sumažėjusių eilių, didesnio sveikatos paslaugų pasiekiamumo, operatyvesnės pagalbos, skaidrumo tebelaukiame iki šiol.
Išnaudoję tiek daug galimybių klysti, šiandien tokios teisės nebeturime. Reforma dėl reformos yra beprasmė, jos naudą turi apčiuopti žmonės. Geriausia – čia ir dabar, ar bent artimiausioje ateityje.
Dažnai primenu Lietuvos savivaldybių merams, kad ir jie gali savo iniciatyva stumti sveikatos reformos traukinį pirmyn. Tačiau tenka pripažinti ir tai, kad stumti galima, bet reikalinga ir stipri traukos jėga. Reikalingas Sveikatos apsaugos ministerijos lokomotyvas, be kurio savivaldybių pastangos gali nueiti perniek.
Ne tik sveikatos priežiūros, bet ir daugelyje kitų sričių šiandien matome didžiulį norą sumažinti išlaidas, pagražinti biudžeto eilutę, kaip mėgstama sakyti, optimizuoti. Kartais tai panašu į šaudymo varžybas, kas pastebės – ir sunaikins – kokią neva perteklinę funkciją.
Tačiau buhalterinė eilutė – dar ne viskas. Būtina kurti žmonėms ne tik finansinę, bet ir socialinę vertę.
Ten, kur nėra kokybiškų sveikatos, švietimo, socialinių, kultūrinių paslaugų, nėra viešojo transporto, nėra ir nenumatomos investicijos į infrastruktūrą, nebus ir žmonių. Ten nebus ką veikti ir dėl ko gyventi. Ten neklestės ir verslas. Šie regionai bus pasmerktì sąstingiui, o ilgainiui ir sunykimui.
Todėl turime susimąstyti, ko reikia ne finansinėms ataskaitoms, o žmonėms.
Artimiausioje ateityje mums teks spręsti dar sudėtingesnius demografinius iššūkius. Jau dabar akivaizdu, kad pavienių idėjų, tokių kaip subalansuotas imigracijos skatinimas, nepakanka. Šeimos politika Lietuvoje lieka podukros vietoje.
Šeimas prisimename tik per Motinos ar Tėvo dieną, gal dar vaikų gynimo šventes. O kodėl neužsibrėžus išties ambicingo tikslo – pavyzdžiui, tapti šeimoms draugiškiausia Europos Sąjungos valstybe?
Pradėti galima nuo mokestinių paskatų. Pastaraisiais metais pasiekėme įspūdingą pažangą, didindami neapmokestinamąjį pajamų dydį. Netolimoje perspektyvoje jis turėtų susilyginti su minimaliu mėnesiniu atlyginimu. Tai tik laiko ir politinės valios klausimas.
Tačiau kodėl pirmiausia nepasirūpinus šeimomis su vaikais? Taikykime joms universalų, minimalios algos dydžio neapmokestinamąjį pajamų dydį, nepriklausomai nuo to, ar tėvai dirba samdomą darbą, ar patys sau susikūrė darbo vietą.
Neabejoju, naudą pajustume labai greitai. Svarbiausia – ją pirmosios patirtų Lietuvos šeimos su vaikais.
Tėvams reikšmingai padėtų ir tolygiai prieinamas kokybiškas švietimas. Tačiau kol kas įsibėgėjusi švietimo komercializacija, kuri ne tik nėra stabdoma, bet ir toliau skatinama, tik dar labiau didina socialinę atskirtį ir programuoja naujas problemas ateičiai. Tuo tarpu valstybinės švietimo sistemos stiprinimas buksuoja.
Nesinorėtų, kad ir Tūkstantmečio mokyklų programa taptų dar viena savitiksle reforma, skirta pirmiausia europiniams pinigams įsisavinti, o ne vaikų mokymosi sąlygoms pagerinti.
Todėl būtina įvertinti tarpinius Tūkstantmečio mokyklų programos rezultatus, tikrinant pažangos planų turinio atitiktį deklaruojamiems siekiams, laiku nustatyti trūkumus ir juos pašalinti.
Šiuo metu priimami sprendimai ir dėl mokyklų tinklo pertvarkos kriterijų, ir dėl programų atnaujinimo – lydimi leitmotyvo, kad viskas nuspręsta, ir nieko naujo sugalvoti negalime. Šitaip politinių sprendimų našta didele dalimi perkeliama ant mokytojų pečių. Mūsų pedagogai ir toliau negailestingai stumiami tarp tėvų reikalavimų kūjo ir švietimo biurokratijos priekalo. Vieni mokytojai praranda viltį. Kiti išeina. Arba neateina, net ir užbaigę valstybės remiamas pedagogikos studijas.
Tad ar nebus taip, kad ir 2025 m. lygiai taip pat grąžysime rankas dėl mokytojo profesijos prestižo? Ar vėl triumfuos skeptikai, kurie dar prieš 5–6 metus sakė, kad užmojis atkurti tą prestižą baigsis šnipštu. Prestižas arba yra, arba jo nėra. Ir sukurti jį gali tik konkretūs veiksmai, pavyzdžiui, mokytojų darbo užmokesčio didinimo programa.
Tuo pačiu kviečiu Lietuvos pedagogų bendruomenę aktyviau pasisakyti švietimo strategijos klausimais, padedant visuomenei geriau suvokti galimas alternatyvas. Jūsų, mieli mokytojai, pilietinė pozicija reikalinga dabar, o ne rytoj ar poryt.
Visi kartu galime siekti Lietuvos vaikų gerovės ir vengti veiksmų, kurie jai kenkia. Todėl pasipriešinau privalomam pagrindinį išsilavinimą įgijusių vaikų skirstymui į profesines ir bendrojo ugdymo mokyklas. Sveikinu Seimo sprendimą atsižvelgti į pastabas.
Jau artimiausiais metais turėsime užtikrinti, kad visa švietimo sistema veiktų kaip socialinio mobilumo liftas, užuot įtvirtinusi esamas socialines ir ekonomines skirtis.
Nuo pirmųjų švietimo žingsnių vaikai iš socialiai pažeidžiamos aplinkos turi jausti tvirtą padrąsinimą siekti išsilavinimo. Tam skirtas dar 2020 m. mano inicijuotas „Lygaus starto“ paketas, kuris kasmet vis daugiau vaikų įtraukia į ikimokyklinį ugdymą.
Ekonominei ir kultūrinei atskirčiai mažinti turi pasitarnauti ir įtraukiojo ugdymo plėtra. Jau sutarėme, kad visos mokyklos turi atsiverti įvairiausių poreikių mokiniams. Tačiau rezultatų nesulauksime, jei įtraukiojo ugdymo plėtrai ir toliau nebus skiriama pakankamai išteklių.
Pasigirstantys siūlymai Švietimo įstatymo pakeitimus įgyvendinti vėliau arba ne visa apimtimi tėra dar vienas bandymas problemas sušluoti po kilimu.
Ne, Lietuvoje negali būti pamirštų vaikų. Kiekvienas gyvenimas yra unikalus, todėl neturi tapti biurokratinio nerangumo įkaitu.
Išmintingų sprendimų reikia ir vykdant kolegijų tinklo pertvarką. Keliami reikalavimai dėl studentų skaičiaus, visu etatu dirbančių ir mokslinį laipsnį turinčių dėstytojų skaičiaus, absolventų sėkmės darbo rinkoje visas kolegijas kerpa pagal vienodą kurpalį.
Tačiau kiekviena aukštoji mokykla veikia skirtingomis sąlygomis. Svarstant kolegijų ateities perspektyvą, būtina įvertinti kiekvienos jų indėlį į konkretaus regiono plėtrą. Turime užtikrinti, kad aukštasis mokslas neišnyktų iš regionų, o jo kokybė gerėtų ir būtų pagrįsta moksline veikla.
Mūsų žingsnius kultūros ir švietimo srityje turi lemti supratimas, kad Lietuvos Respublika, nors ir remiasi į gilias tradicijas, tebėra jauna valstybė. Kiekvieni metai, kuriuos praleidžiame laisvi ir nepriklausomai, yra aukso vertės valstybingumui stiprinti. Kiekvienas jaunas žmogus – tai mūsų valstybės šiandiena ir rytdiena. Todėl švietimas turi būti ne tik kokybiškas, bet ir vykti saugioje aplinkoje. Narkotikų plitimas mokyklose negali tapti dar viena statistine eilute policijos ataskaitose ar medikų pranešimuose. Privalome naudoti visas priemones šiam vėžiui sustabdyti – pradedant edukacinėmis ir baigiant užkardymo. Ir čia negali būti jokių išimčių ar išlygų!
Tai, kaip mums šiandien sekasi ugdyti jaunimo žinių troškimą, kūrybingumą, solidarumą, pilietiškumą, galiausiai – autentišką savosios, europinės ir pasaulinės kultūros pojūtį, ištisus dešimtmečius lems mūsų šalies pažangą”.
„Ne taip seniai daugelis baisėjomės betoniniu Utenos plentu. Tačiau jo rekonstrukcijai dar net neįpusėjus, tapo akivaizdu, kad daugelio kitų Lietuvos kelių padėtis yra ne ką geresnė. Ir ji toliau blogėja.
Tiesiog mūsų akyse byra ir griūva vis daugiau Lietuvos tiltų ir kelių. Prie to atvedė ilgi nepakankamo finansavimo metai ir atsakingų institucijų dėmesio stoka.
Jei iš esmės nepakeisime požiūrio į infrastruktūrą ir toliau laikysimės principo „šen bei ten palopyti“, mūsų keliai taps rimtu visos šalies transporto sistemos stabdžiu.
Tikiuosi, kad, planuodami valstybės ir savivaldybių biudžetus, pajėgsime atsikratyti vadinamosios pinigų iliuzijos, kai euro perkamoji galia laikoma nekintama. Tokia pati kaip ir pernai kelių rekonstrukcijai ir plėtrai numatyta pinigų suma reiškia tik viena – darbų bus atlikta mažiau. Primenu, kad papildomas valstybės lėšas, gautas įvedus laikinąjį bankų solidarumo įnašą, numatome panaudoti ir karinės bei civilinės transporto infrastruktūros plėtrai.
Didesnių ambicijų tikiuosi ir viešojo transporto srityje. Iki šiol trypčiojame vietoje, nepajėgdami užtikrinti paslaugų kokybės. Savivaldybių bendradarbiavimas, išskyrus pavienius atvejus, neduoda laukiamo rezultato.
Metas pagaliau suvokti, kad ne tik didžiuosiuose miestuose, bet ir regionuose viešasis transportas atlieka išskirtinį vaidmenį. Jis turi garantuoti žmogaus teisę patogiai pasiekti švietimo, sveikatos ir socialinių paslaugų įstaigas, didinti darbo vietų patrauklumą, taip pat suteikti galimybę žmonėms judėti mažiau teršiant savo gyvenamąją aplinką.
Dalį problemų galima būtų išspręsti, savivaldybėms atsižvelgiant į gyventojų poreikius ir kitaip organizuojant paslaugas. Tačiau valstybė taip pat negali nusišalinti kuriant regioninius maršrutus ir tankinant reisų skaičių. Artimiausius dvejus metus tai turi būti kertinis Vyriausybės darbas regionų junglumo srityje”.
Visą Prezidento G. Nausėdos metinį pranešimą skaityti čia.