Gerbiami kolegos, brangūs svečiai, broliai ir seserys,
Šiandien švenčiame išties ypatingą sukaktį – Lietuvos profesinės sąjungos „Solidarumas“ 35-metį. Prieš trisdešimt penkerius metus, Lietuvai tokiame sudėtingame istorijos etape, buvo įžiebta vilties kibirkštis – susibūrėme mes, darbuotojai, siekdami bendro tikslo – geresnių darbo sąlygų, socialinio teisingumo ir oraus gyvenimo.
Lietuvos darbininkų sąjunga įsikūrė kaip Lietuvos persitvarkymo Sąjūdžio dalis, kai iki nepriklausomybės dar laukė ne vienas žingsnis. Mūsų priešai gamyklų žmones siekė įbauginti ir nuteikti prieš laisvės kelią, negalėjome leisti komunistams kalbėti visų darbininkų balsu. Visada atsimename organizacijos pirmojo pirmininko, nepriklausomybės akto signataro Kazimiero Uokos asmenybę ir savo ištakas.
Per šiuos metus nuėjome ilgą kelią. Buvome liudininkai ir dalyviai didžiųjų pokyčių, kurie formavo mūsų šalį. Mūsų sąjunga visada buvo ten, kur jos reikėjo – gynėme darbuotojų teises, kovojome už socialinę apsaugą, dalyvavome kuriant naują darbo santykių sistemą. Mums kartais priekaištauja, kad peržengiame įprastas profsąjungoms veikimo ir interesų ribas, bet negalime likti nuošalį, kai sprendžiamos visai Lietuvai svarbus klausimai. Didžiuojamės – Lietuvos vardas ne tik žodis mūsų pavadinime – valstybės tvirtinimas mūsų kasdienės darbotvarkės dalis. Dar nepamiršome ko ėjome į pirmuosius mitingus.
Nepaprastai vertiname Atkuriamojo Seimo sukurtą ir priimtą profesinių sąjungų įstatymą, padėjusį teisinį pagrindą nepriklausomų profsąjungų organizavimui. Po poros metų prie to paties Seimo teko statyti palapinių miestelį ir dvi savaites reikalauti, kad šalies pramonė nebūtų žlugdoma. Po dviejų savaičių trisdešimt penkmetį minės ir mūsų brangus bendraamžis – Baltijos kelias. Kai peržiūrėsime nuo laiko pageltusiais fotografijas, atsigamins ne tik tas nepaprastai pakilios nuotaikos jausmas. Netrukus ateis ir tie metai, kai kelių dolerių dydžio atlyginimai vėluos po kelis mėnesius, bankrutuojančios įmonės be pragyvenimo šaltinio paliks ne šimtus, o tūkstančius šeimų besiglaudžiančių šaltuose namuose. Nestovėdamos nuošalėje profesinės sąjungos pasiekė Garantinio fondo sukūrimą, teikusio paramą likusiems be darbo ir be atlyginimų, o dirbantieji pradėti drausti nuo nelaimingų atsitikimų ir profesinių ligų.
Šiandien galime pagrįstai didžiuotis pastangomis įsteigti Trišalę tarybą. Dabar turime ilgametę pavyzdinę socialinio dialogo praktiką, kuomet minimalaus atlygio už darbą dydį ir kitus dirbantiesiems svarbius klausimus už vieno stalo aptariame su darbdaviais ir valdžia.
Šiandien, žvelgdami atgal, galime pagrįstai didžiuotis nuveiktais darbais. Žinau, kiek daug linkinčių profesinėms sąjungoms užstrigti šlovinguose prisiminimuose arba neproduktyviuose posėdžiuose, nuobodžiose konferencijose, nesibaigiančiuose mokymuose. Jiems dar antrina norintys, kad profesinės sąjungos tik padalintų saldainius vaikučiams metų gale, sutelktų bendradarbius ekskursijai, žvejybai ar grybų šventei.
Šventės svarbu, tačiau nežadame sustoti, nes mūsų darbas dar toli gražu nebaigtas. Aiškiai matome kaip keičiasi pasaulis. Šiuolaikinė darbo rinka, stovinti ties demografinės krizės bedugne su skaitmenizacijos parašiutu, kuris gali išsiskleisti ne visiems. Matome kaip kompiuteriai, dirbtinis intelektas keičia žmonės, palikdami juos be darbo, kelia profsąjungoms naujus iššūkius. Neišvengiamai profesinė sąjunga turi būti dar aktyvesnė, vieningesnė ir inovatyvesnė.
Neturime kito pasirinkimo, kaip tik ateinančiais metais siekti dar labiau stiprinti solidarumo jausmą tarp darbuotojų, skatinti dialogą su darbdaviais ir valstybės institucijomis, kovoti už skaidrų ir teisingą darbo užmokestį, saugių darbo sąlygų užtikrinimą. Nacionalinė kolektyvinė sutartis, šakiniai susitarimai ženkliai pagerino viešojo sektoriaus darbuotojų padėtį. Nepaprastai džiaugiamės už juos. Kartu matome, kaip privatus sektorius dar nepasiklysti profesinėmis sąjungomis, nors turime ir gerų bendradarbiavimo pavyzdžių.
Kai kuriems darbdaviams lengviau dangstytis socialinės atsakomybės lozungais – pažadėti sporto klubo narystę ar padėti biure kelis sėdmaišius. Naujieji vadovai tokias madas atneša ir į valstybės valdomas transporto, energetikos bei kitas visuomenei jautrias sritis. Regionuose vietos politikai taip pat sėkmingai blokuoja profesinių sąjungų veiklą. Beveik neliko socialinio dialogo savivaldybėse, o kai kur merijos virto „kunigaikštystėmis“.
Prieš dvejus metus gerai išmokome streiko sostinės viešajame transporte pamokas. Jei reikia laukti kelis metus, kad gauti teismo leidimą streikui – reiškia viena – tokia teisė yra suvaržyta. Kai klausomės savo narių iš švietimo, sveikatos priežiūros įstaigų, taip ir lieka neatsakytas klausimas. Ar sisteminė reforma kada nors pasibaigs ar priešingai – nuolatiniai pagerinimai, pataisymai ir optimizavimai nesunaikins to kas dar liko iš buvusios sistemos? Ar turėsime sveikatos apsaugą visiems Lietuvos piliečiams, ar tik tiems, kas turi pinigų? Ar visi mūsų vaikai turės galimybę mokytis? Ar tik tų tėvų vaikai, kurie sugebės sumokėti tūkstantį eurų į mėnesį?
Nežadame nuolankai tylėti. Platesnis požiūris, drąsa paremta protesto kultūra Mūsų organizacijos genuose nuo pat ištakų. Kai išsiplėtus narių skaičiui keitėme savo vardą į labiau atitinkantį narių profesijas, Solidarumo pasirinkimą taip pat lėmė Gdansko laivų statyklos fenomenas. Toliaregiška laikysena, kai šalia darbo sąlygų gerinimo keliami ir politiniai klausimai, regis efektyvi tiek tuomet, tiek dabar. Iš karto po pasaulinės COVID pandemijos sukeltų suvaržymų, dabar išgyvename žiaurų karą mūsų kaimynystėje.
Rėmėme kolegas Ukrainoje, tiek kiek leido mūsų galimybės. Apgyvendinome pabėgėlius mūsų poilsio namuose Palangoje, siuntėme paramą pinigais ir maistu. Kartu su Krikščionių profsąjungą organizavome akciją už susitelkimą bei vienybę siekiant taikos.
Dėkoju visiems, kurie prisideda prie mūsų bendros veiklos. Ačiū mūsų nariams, aktyvistams už jų atsidavimą ir pasiaukojimą. Ypatingai už aukojamą laiką dėkinga mūsų organizacijų pirmininkams.
Taip pat, prašau tylos minute pagerbti visus, kurių šiandien jau nėra mūsų tarpe, kurie per pastaruosius metus paliko šį pasaulį, kurie buvo aktyvus mūsų organizacijos kūrėjai ir veikėjai.
Atskirai noriu padėkoti J.E. Prezidentui Gitanui Nausėdai, kurio atstovė šiandien yra su mumis. Dėkojame už platų žvilgsnį, už tai, kad mato ir girdi mus – profesinių sąjungų atstovus, kad atkreipia dėmesį į mūsų keliamas problemas, tikimės tolesnio bendradarbiavimo. Noriu padėkoti čia esančiai politikei Euro-parlamentarei, Socialdemokratų pirmininkei, Vilijai Blinkevičiutei, kurį būdama ministre, padėjo stiprius pamatus Lietuvos socialinei politikai. Noriu padėkoti Demokratų sąjungos „Vardan Lietuvos” pirmininkui, Ministrui Pirmininkui Sauliui Skverneliui, ministrui Linui Kukuraičiui už proveržį socialiniame dialoge, kai buvo pasirašytas pirmas Nacionalinis susitarimas, ministrams už šakinės kolektyvinės sutartis. Taip pat noriu padėkoti dabartiniams Socialinės apsaugos ir darbo ministrui Vytautui Šilinskui už socialinio dialogo palaikymą, tradicijų tęstinumą ir jo komandai su kuria teko daug diskutuoti dėl valstybės tarnybos reformos ir kitų klausimų.
Ačiū mūsų partneriams, bendradarbiams, žurnalistams, visuomenei už
paramą.
Tikime, kad Lietuvos ateitimi ir tuo, kad kursime modernią XXI-o amžiaus Lietuvą, demokratinę, socialiai orientuotą rinkos ekonomiką, kurioje bus gerbiamos darbuotojų teisės, socialinis dialogas, augs atlyginimai ir pensijos, o taip pat ir išlaidos socialinei apsaugai, švietimui, sveikatos apsaugai.
Tegul ši šventė mus įkvepia ir toliau dirbti kartu, siekiant bendrų tikslų.
Tik vieningi ir nuoširdūs išliksime stiprūs.