Prieš kelias dienas visuomenę sujaudino žinia, kad dėl psichologinio smurto darbe iš gyvenimo pasitraukė jaunas traumotologas, dviejų vaikų tėvas dėl, galimai, darbinių problemų. Šis atvejis sukrėtė visą medikų bendruomenę ir dar kartą parodė, kad tai nėra vien tik medikų problemą, nes psichologinio smurto darbo vietoje apraiškos pastaruoju metu pasirodė kalėjimų medikų bei kitų darbuotojų, net gi aukšto rango tarnautojų, pvz. teisėjų tarpe.
Susiklosčiusi jautri situacija atskleidė problemą, kad darbuotojai neturi priemonių ir mechanizmų, kuriais remiantis būtų galima išvengti nepageidaujamų reiškinių darbuotojų ir visuomenės tarpe. Galiojantis teisinis reguliaviams apsiriboja vien tik Lietuvos Respublikos darbo kodekso 30 straipsnio 2 dalimi, kuri lakoniškai numato, jog darbdavys turi imtis visų būtinų priemonių psichologinio smurto darbo aplinkoje prevencijai užtikrinti ir pagalbai asmenims suteikti. Tačiau nei vienas teisės aktas nesudaro galimybės smurto ir streso darbe prevencijai, negarantuoja, jog teisės aktuose numatytos priemonės būtų efektyvios, o ne deklaratyvios.
Išreikšdami solidarumo paramą nukentėjusiesiams ir ieškodami būtų atsiradusiai problemai spręsti, s i ū l o m e įstatymų leidėjams reaguoti į susklosčiusią situaciją, reglamentuojant šio reiškinio valdymo priemonių aiškų mechanizmą, sukuriant konkrečias, darbuotojams prieinamas pagalbos priemones:
1. Ratifikuojant Tarptautinės darbo organizacijos 190 konvencija „Dėl smurto ir priekabiavimo panaikinimo darbo aplinkoje“;
2. Atitinkamai pakeičiant Lietuvos Respublikos darbo kodekso 30 straipsnį ar/ir priimant poįstatyminį teisės aktą, leidžianį aiškiai reglementuoti nukentėjusių darbuotojų gynimo(si) priemones;
3. Parengti ir išplatinti darbuotojams, nukentėjusiems nuo psichologinio smurto darbo aplinkoje, informaciją dėl pagalbos priemonių psiekiamumo.
Pagarbiai,
Lietuvos profesinės sąjungos „Solidarumas“
Pirmininkė Kristina Krupavičienė
2019-10-28
Vilnius