Ar Mokytojas rūpi kam nors šiandien Lietuvoje? Pažiūrėjus į dabartinę švietimo situaciją Lietuvoje, leisčiau sau suabejoti. 30 % mokytojų dirba nepilnu krūviu (mažiau nei 18 val./sav.). Reiškia jis negali jaustis pilnaverčiu savo šalies piliečiu, reiškia dėl to nukenčia ir jo paties šeima. Na nebent kitas sutuoktinis gali išlaikyti visą šeimą, dirbdamas ne švietime.
Skaudu mokytojams išgirsti KTU gimnazijos direktoriaus B.Burgio žodžius: „Melas yra tai, kad mokytojai mažai uždirba. Mažai uždirba tie, kurie nemoka dirbti, kurie nėra tikri mokytojai, bet jie ir neturi uždirbti, jiems geriausia išeiti iš mokyklos. Geri mokytojai turi dar daugiau uždirbti negu dabar uždirba, bet ir dabar negali sakyti, kad jie ryškiai mažiau uždirbtų už kitus“.
Manau, ne mokytojas kaltas, kuris tikrai sąžiningai stengiasi dirbti, o blogai sutvarkyta švietimo sistema. Ne mokytojas nemoka dirbti, o tie, nuo kurių priklauso mokytojo padėtis visuomenėje. Ugdymo planas mokyklose įgyvendinamas minimaliai. Todėl nukenčia ne vien mokytojas, bet ir mokinys. Jau seniai reikėtų šį klausimą kelti tėvams dėl savo vaikų ugdymo. Mokytojai mato tą betvarkę ir kelia klausimą apie visai sumažintą švietimo finansavimą (4,3 % nuo BVP, o turėtų būti 6 %). Būtent todėl spalio 28 d. jie rinkosi į mitingą prie Švietimo ir mokslo ministerijos.
Paradoksas- mokytojams veiklos daugėja, didinama atsakomybė, laiko sau ir savo šeimai lieka vis mažiau, tačiau atlyginimai ne tik kad nestovi vietoje, bet mažėja. Ministras sako, kad šiandien mokytojas už 32 val. į rankas gauna 2700 Lt. Ar tai realybė? Aišku, ne. Gal vienas kitas ir gauna užpildytose mokiniais gimnazijose. Tačiau ar daug tokių yra?
Švietimo Internacionalas visame pasaulyje kviečia prisijungti prie judėjimo už kokybišką švietimą. Lietuvos vyriausybė tai tik deklaruoja, bet beveik neįgyvendina. Taip, vyksta mokymai mokytojams, keliama kvalifikacija. Susidomėję stebime naujoves, dirbame su gabiais ir negabiais vaikais, auklėjame juos, skleisdami gėrį ir grožį. Tačiau vaikai juk mato kas vyksta realiame pasaulyje, kaip neteisybė nugali tiesą, kaip viskas yra perkama ir parduodama. Protingas ir sąžiningas žmogus šiandien gali gyventi vos vos išlaikydamas šeimą. Visa tai MOKINYS MATO. Gal todėl iš jaunų žmonių niekas arba beveik niekas nenori eiti dirbti į mokyklas?
Mokytojas nori dirbti, pasitelkdamas informacines technologijas, tačiau naujosios technologijos ateina tik į vieną, kitą mokyklą. Mokytojas, kaip ir dauguma mokyklų, šiandien beviltiškoje padėtyje-nuvargęs ir neįvertintas. Ta padėtis negerėja, atvirkščiai viskas tik prastėja.
Skelbiama, jog mokytojų perdaug. Tai gal ir žmonių Lietuvoje perdaug? Gal todėl ir išvyksta mūsų žmonės iš tos Lietuvėlės?
Ir tai vis kalta ekonominė situacija? Niekaip jos negali suvaldyti mūsų Vyriausybė, tačiau nesuvaldo ne visiems. Patys sau Seime dirbantys jau seniai susitvarkė. Blogiausia yra tam eiliniam Lietuvos piliečiui, tai patiria ir mokytojas.
Šiandien mes klausiame savo ministro Dainiaus Pavalkio ir visos Vyriausybės, kada bus pasirūpinta mokytoju ir mokiniu? Ar vyriausybinė darbo grupė tikrai gali nurodyti kryptį, kuria eidami, pakeisime situaciją švietime be finansinių investicijų? Manau, tikrai ne. Kiek dar metų reikės laukti?
Dalis mokytojų yra suklaidinti ir tiki, jog štai ši darbo grupė iki vasario mėn. padarys stebuklą ir švietimas tikrai taps Lietuvoje prioritetu. Tačiau svarstomas biudžetas kitiems metams sako ką kitą.
Kas pasirūpins švietimu Lietuvoje? O gal mums jau nebereikia išsilavinusių žmonių?
Aldona Kindurienė
KŠDPS pirmininkė