2018 m. vasario 21 d. Socialinės ir darbo ministerijoje įvyko ministro Lino Kukuraičio, viceministrės Eglės Radišauskienės, ministro patarėjo Vladimiro Banelio (Vladimir Banel) ir kitų atsakingų ministerijos darbuotojų susitikimas su profesinėmis sąjungomis aptarti jų pasiūlymus, kurie sustiprintų profesines sąjungas ir padėtų pagerinti socialinį dialogą Lietuvoje. Susitikime dalyvavo Lietuvos profesinės sąjungos „Solidarumas” pirmininkė Kristina Krupavičienė, jos pavaduotojas Rimtautas Ramanauskas, atsakingoji sekretorė Jovita Pretzsch, valdybos narys Ričardas Garuolis ir teisininkas Vitalijus Jarmontovičius.
Kiekvienas posėdyje dalyvavęs profesinės sąjungas atstovas pagal eilę teikė savo pasiūlymus.
Pirmas iš profesinės sąjungos „Solidarumas” narių pasisakė Ričardas Garuolis, atstovaujantis Statybininkų profesinę sąjungą. Jis pasiūlė, priimti įstatymą, kad konkursuose valstybiniams užsakymams laimėti galėtų dalyvauti tik įmonės, turinčios profesines sąjungas ir pasirašiusios kolektyvinę darbo sutartį. Tokia tvarka veikia Skandinavijos šalyse. Yra atvejų, kai Lietuvos įmonės, norinčios ten dirbti, net prašo Lietuvos profesinių sąjungų padėti jų įmonėse įsteigti profesinę sąjungą ir pasirašyti kolektyvinę sutartį. Jis siūlė pereinamąjį laikotarpį šiai tvarkai įvesti, kuris galėtų būti suderintas su socialiniais partneriais.
Valstybinės institucijos, kurios priima įstatymus ar įsakymus, susijusius su darbo santykiais, turi savo planus derinti su profesinėmis sąjungomis, tačiau dažnai to nedaro ir priima Lietuvos darbuotojams labai nepalankius įstatymus, nes bendrauja tik su darbdaviais. Šiuo metu statybos šaka kenčia nuo socialinio dempingo, kai Lietuvos darbuotojai masiškai baigiami pakeisti užsieniečiais iš ES nepriklausančių šalių, tačiau Vidaus reikalų ministerija, nesitarusi su profesinėmis sąjungomis, dar labiau lengvina jų įdarbinimą ir net ketina keisti Migracijos tarnybos vadovę, nes ši nepakankamai greitai išduoda užsieniečiams darbo leidimus. Jei profesinės sąjungos būtų buvę pakviestos aptarti tokius sprendimus, jos būtų lengvai atskleidusios darbdavių melą, kad statybininkų trūksta, nes statybose įdarbinami ne aukštos, o pačios žemiausios kvalifikacijos statybininkai iš užsienio, kurie sutinka dirbti už žymiai mažesnį atlyginimą nei lietuviai.
Teisininkai Vitalijus Jarmontovičius pasiūlė Lietuvos įmonėms, kuriose veikia profesinės sąjungos ir galioja kolektyvinė darbo sutartis, taikyti mokestines lengvatas. Kažkodėl įmonėms, kurios remia kino pramonę ir panašiai tokios pelno mokesčio lengvatos taikomos.
Jovita Pretzsch pasiūlė mokyklose įvesti pamokas apie profesines sąjungas, o profesinės sąjungos nariams teisę dirbti visuomeniniais darbo inspektoriais, nes darbo yra daug ir Valstybinės darbo inspekcijos darbuotojai nespėja apsidirbti. Ji kvietė grąžinti tvarką, kai įmonių Darbo saugos komitetuose privalėjo būti ir profesinių sąjungų atstovai bei siūlė nedarbo išmokų tvarkymą Skandinavijos pavyzdžiu perduoti profesinėms sąjungoms.
Kristina Krupavičienė siūl įvesti Lenkijoje galiojančią tvarką, kad jei įmonėje yra daugiau nei šimtas darbuotojų, profesinės sąjungos pirmininkas turi būti išlaikomas iš įmonės lėšų, o jo atlyginimas yra tuo didesnis, kuo daugiau narių ta profesinė sąjunga turi.
Ji siūlė grąžinti tvarką, galiojusią senąjame Darbo kodekse, kuri leido atleisti profesinės sąjungos tarybos narius tik su profesinės sąjungos sutikimu. Tai siūlė ir Prezidentė.
Ji sutiko, kad profesinių sąjungų veikla nėra pakankamai nušviečiama Lietuvos žiniasklaidoje ir siūlė steigti viešąją įstaigą „Kurk profesinę sąjungą” , kuri būtų išlaikoma iš 0.5% Gyventojų pajamų mokesčio (GPM), kurį galėtų skirti kiekvienas gyventojas, kaip dabar dalį savo GPM skiria visuomeninėms organizacijoms. Ši įstaiga konsultuotų darbuotojus apie profesines sąjungas, teiktų joms ekspertinę pagalbą vykdant socialinį dialogą, skleistų informaciją apie profesines sąjungas.
Kristina Krupavičienė atkreipė dėmesį, kad ir darbdaviai sutinka, jog socialiniam dialogui Lietuvoje trūkdo tai, kad profesinių sąjungų atstovams neužtenka asmeninių sugebėjimų užtikrinti socialinį dialogą. Europos socialinio fondo finansuojamiems projektams socialiniam dialogui vystyti labiausiai trukdo perdėtas biurokratizmas, kuris verčia profesines sąjungas atitraukti nuo savo tiesioginės veikos ir taip negausius savo darbuotojus, o gautas rezultatas nėbūna jau toks didelis. Todėl siūlė mažinti biurokratinių reikalavimų kiekį. Geriausias, jos manymu, buvo valstybės finansuojmas socialinio dialogo projektas, kurio metu rajonuose buvo įteigtos trišalės tarybos, ir siūlė vėl jį pakartoti.
Lietuvos energetikų profesinės sąjungos „Solidarumas” pirmininkas Rimtautas Ramanauskas siūlė nesuteikti socialinių įmonių apdovanojimų toms įmonėms, kurios neturi profesinių sąjungos ir su ja pasirašytos kolektyvinės sutarties. Dabar tokius apdovanojimus gauna įmonės už tai, kad leidžia savo darbuotojams prieš darbą įmonės patalpose pažaisti stalo tenisą, įmonės sąskaita nuveža darbuojus pažvejoti ar pasodina medelių.
Jam pritarė kitų profesinių sąjungų atstovai, kurie piktinosi, kad iki šiol visos apdovanotos Lietuvoje įmonės neatitinka Tarptautinės darbo organizacijos reikalavimų socialinės įmonės vardui gauti ir siūlė geriau iš viso neapdovanoti nei vienos įmonės, nei išrinkti tarp pačių blogiausių įmonių mažiausiai blogą. Profesinės sąjungos atstovus piktino, kad niekas Lietuvoje iki šiol neapdovanotas valstybiniais apdovanojimais už veiklą profesinėse sąjungose, tuo tarpu daugybė verslininkų jau gavo aukščiausius valstybės apdovanojimus, nors būtent pofesinės sąjungos padeda stabdyti emigraciją iš Lietuvos.
Rimautas Ramanauskas siūlė įvesti tvarką valstybinėse įmonėse ir neskirti jų vadovais asmenų, kurie nėra tos srities specialistai, nes jie paprastai ima didinti administarcijos darbuotojų skaičių gamybos darbuotojų sąskaita, samdo konsultantus ir konsultavimo įmones, „optimizuoja” įmonės veiklą, perduodami padalinių darbus, kitoms įmonėms, vykdo nesibaigiančias „restruktūrizacijas”, kurios verčia darbuotojus dirbti pagal laikinas darbo sutartis ir blogina profesinių sąjungų galimybes didinti darbuotojų atlyginimus, pasirašant kolektyvines sutartis. Tokie vadybiniai sprendimai duoda trumpalaikę naudą, bet vėliau reikės už tai brangiai mokėti, nes nebeliks specialistų, galinčių užtikrinti tinkamą tokių įmonių veiklą.
Anot jo, valstybė privalo kontroliuoti ar jos įmonėse vyksta darbuotojų informavimas ir konsultavimas, kuris dažnai suprantamas ne vakarietiškai. Dar labiau profesinių sąjungų galios bus susilpnintos, jei bus įgyvendinti šiuo metu svarstomi planai mokėti specialistams pagal regionus, daugiausiai mokant didžiuosiuose miestuose.
Taip pat buvo siūloma padidinti profesinių sąjungų pirmininkams darbdavio apmokamų darbo valandų, skirtų profesinės sąjungos veiklai, skaičių, kuris darbar yra tik 60 val. per metus ir kt.
Ministras Linas Kukuraitis padėkojo profesinėms sąjungoms už pateiktus pasiūlymus. Jis atskleidė, kad už poros valandų susitiks su darbdavių atstovais ir išklausys jų pasiūlymus socialiniams dialogui gerinti ir, jei profesinių ir darbdavių pasiūlymai sutaps, jie bus artimiausiu metu įgyvendinami.
