Lietuvai atgavus nepriklausomybę pradėjo kurtis naujos profesinės sąjungos. Nors joms kurtis
padėjo ir tarptautinės profesinės sąjungos ir politikai, tačiau demokratiniu principu susikūrusios
įvairios politinės srovės, darė įtaką ir profsąjungų kūrimuisi ir ypač jų bendradarbiavimo tarpusavyje
principams, kurių pagrindu laisvė kritikuoti neišvengė priešiškumo ir susiskaldymo tarpusavyje.
Lietuvoje ir per 30 su viršum metų taip ir nesugebėjo sovietinių profesinių sąjungų likučiai
susivienyti su naujai susikūrusiomis profesinėmis sąjungomis. Praktiškai visų profesinių sąjungų
interesai yra tie patys, tačiau skiriasi jų veiklos stilius ir principai. Gerai, kad vistik nacionaliniai centrai
jau bendrauja per trišalę tarybą ir šiek tiek patyliukais konkuruodami vieni kitus gerbia.
Pagal profesijas, o konkrečiai įmonių lygio transporto darbuotojų profesinės sąjungos
išsimėčiusios po tuos centrus. Nors jų interesai identiškai tie patys, tačiau nesusitikdami atskiruose
centruose tarpusavyje, negali suderinti galutinių tikslų ir jų pasiekti. Jos, savo centrų tarpusavyje
konkurencijos įtakojamos, ir pačios jaučia vieni kitiems ambicijas, vietoje tarpusavyje susitarusios,
konkuruoja.
Lietuvos profesinės sąjungos „Solidarumas“ struktūroje, buvusi Transporto darbuotojų
federacija (ADF), tada (1996 metais) buvusios pirmininkės Aldonos Balsienės pastangomis buvo
priimta į Tarptautinę transporto darbuotojų federaciją (ITF). ADF atstovai 1998 metais jau dalyvavo
39-ajame ITF suvažiavime Nju Delyje Indijoje ir ten susipažino su kitomis, Lietuvoje veikiančiomis ir
ITF veikloje dalyvaujančiomis kitų transporto rūšių profesinėmis sąjungomis, Jūrininkų sąjunga,
vadovaujama Petro Bekėžos, ir Dokininkų profesine sąjunga, vadovaujama Vladimiro Bendoraičio.
Po 2000-aisiais metais Vilniaus visuomeninio keleivių pervežimų transporto profesinių sąjungų
organizuotų streikų, eiliniame ITF vykdančiojo organo posėdyje Londone buvo pateiktas prašymas
tarpininkauti, bandant suvienyti visas Lietuvoje transporto darbuotojų įmonėse veikiančias
profesines sąjungas, pradžioje tas, kurios buvo ITF narėmis. Lietuvoje savarankiškai to pasiekti
nebuvo įmanoma.
2002 m. į Lietuvą atvyko ITF atstovė Kristina Tyling, su ja susitiko Lietuvoje veikiančių aukščiau
išvardintų profesinių sąjungų atstovai ir preliminariai susitarė įforminti tarpusavio junginį.
Kas yra Forumas?
Lietuvoje profesinės sąjungos turėjo ir turi įvairius pavadinimus: sąjunga, susivienijimas,
federacija, konfederacija ir kiti, tačiau juose jaučiamas ribotumas ir kategoriškumas, kuris užkerta kai
kuriuos tarp profsąjunginius santykius.
Forumas [lotyniškai forum – (viešoji miesto) aikštė], vieša vieta:
- sen. Romoje — svarbiausioji miesto aikštė — politinio, prekybinio ir visuomeninio gyvenimo
centras; cirko arena; turgavietė; teismo posėdžių vieta; - plačiai atstovaujamas susirinkimas;
3*. susirinkimas, nuomonės pareiškimo vieta.
Taigi organizacijos pavadinimas „Forumas“ yra viešas, o transporto darbuotojų Forumas –
viešas transporto darbuotojų profesinių sąjungų susirinkimas. Į tokį susirinkimą negali būti neįleista
nei viena transporto darbuotojų profesinė sąjunga, kuri nori Forume dalyvauti, nepriklausomai
kokiam idėjiniam nacionaliniam arba kitokio statuso profsąjungų junginiui priklausanti ar ne
priklausanti. Atvirkščiai, pageidautina, kad transporto darbuotojų Forume dalyvautų visų Lietuvoje
veikiančių transporto profesinių sąjungų atstovai.
Forumas neturi jokio turto, kurio ir negali išeikvoti. Nario mokesčio lėšos, skirtos
organizacinėms reikmėms, Forumo Lietuvoje ir suderintiems tarptautiniams susirinkimams
organizuoti. Organizacijos metinis nario mokestis iš esmės simbolinis. Kadangi profsąjunginis
junginys nefinansuojamas iš šalies, todėl yra sąžininga, veikloje dalyvaujančioms profesinėms
sąjungoms, jį susimokėti. Jeigu to trūksta, tenka renginiuose dalyvaujančioms organizacijoms
finansuoti savo atstovus pačioms.
Forumo statusas.
Optimistinėmis idėjomis, Forumas galėtų ir turėtų tapti tam tikru transporto darbuotojų
parlamentu. Bet kuriame parlamente atsiranda atstovai tie, kuriuos tauta išrenka, todėl susirenka
įvairių idėjų atstovai, ir vieni iš jų dirba, o kiti atidžiai stebi ir neleidžia pirmiems suklysti išryškindami
pirmųjų galimas klaidas. Visiems įtikti, žinoma, neįmanoma. Todėl verta gerbti ir kitokias nuomones,
ieškoti argumentų, kurios išvados optimaliausios, dirbant sąžiningai ir bent jau tarpusavyje ieškant
susitarimų, turėtų būti įmanoma. Ir jeigu kas nepavyksta, reikėtų ieškoti ne kaltų, o priežasčių, kodėl,
ir ieškoti priemonių, kaip tas priežastis pašalinti.
Pesimistinėmis idėjomis, gerai, kad jis yra bent toks, koks yra, kaip oficialus visos Lietuvos
transporto darbuotojų profesinių sąjungų su tarptautine praktika organizuotas junginys, Lietuvoje
atstovaujantis visas jo darbe dalyvaujančias transporto darbuotojų profesines sąjungas, o
tarptautiniuose profesinių sąjungų renginiuose visas Lietuvos transporto darbuotojų profesines
sąjungas.
Nėra galimas kitas toks konkurencinis transporto profsąjungų junginys, kadangi jis turėtų kviesti
visas transporto profsąjungas, negalėtų apeiti Forume dalyvaujančių. Visos profesinės sąjungos
pradėtų bendrauti tuo formatu ir galėtų keistis tik vadovai, bet ne junginio formatas ar atstovavimo
įgaliojimai.
Aš džiaugiuosi, kad Forumas išsilaikė jau 20 metų net ir besikeičiant vadovams. Svarbu, kad
Forumas ir toliau dirbtų, ir jame dalyvautų visų rūšių transporto profesinės sąjungos. Reikština
didžiulė pagarba ir padėka Jūrininkų profesinei sąjungai, kuri turi didelę tarptautinę profsąjunginės
veiklos patirtį. Iš esmės jūrininkų problemos sprendžiamos tarptautiniu lygiu, nes jų darbo vietos už
Lietuvos ribų, visose pasaulio jūrose. Lietuvoje jie sprendžia tik vietines problemas. Bet jie prisidėjo
prie Forumo kūrimo ir aktyviai dalyvauja jo veikloje. Tai užtikrina Forumo prestižą ne tik Lietuvos, bet
ir tarptautiniu lygiu.
Forumo sprendimai.
Forumas per tą laikotarpį priėmė ne mažai svarbių sprendimų. Socialiniai partneriai kelių
transporte (vežėjai – darbdaviai) vis tik intensyviai bando išvengti bendradarbiavimo, bet dėl Forumo
statuso, išvengti to visiškai negali. Lietuvos nacionalinė vežėjų automobiliais asociacija LINAVA ilgai
nesutiko bendradarbiauti su transporto įmonių profesinėmis sąjungomis, bet 2006 m. tarptautinės
akcijos metu spalio 13 d. buvo pasirašytas bendradarbiavimo susitarimas, kuriame buvo išdėstyta
darbdavių ir darbuotojų galima atstovavimo tvarka ir įsipareigojimai. Tiesa tas susitarimas nėra
idealiai ir reguliariai vykdomas, tačiau pagal poreikį socialiniai partneriai vis tik susitinka, derasi ir
ginčijasi, susitaria arba ne.
Vienas iš pagrindinių Forumo tikslų yra transporto darbuotojų profesinių sąjungų tarpusavio ir
tarptautiniame lygyje bendradarbiavimas. Kad jis būtų sėkmingas, būtina laikytis kažkokios tvarkos.
Tam tikslui 2006 m. birželio 30 d. Forumo susirinkimas patvirtino Profsąjunginės veiklos principus, iš
kurių mano nuomone, svarbiausias yra: Profesinė sąjunga nariui, o ne narys profesinei sąjungai. Tai
yra profesinė sąjunga prisiima atsakomybė už darbuotoją, savo narį, už visas jo problemas ir atlieka
viską ką gali, kad jo problemos būtų išspręstos.
Apie tokius priimtus profsąjunginės veiklos principus buvo atsiliepimai ir viešumoje,
internetinėje erdvėje. Pagal tuos principus galima vertinti ir atskiros profesinės sąjungos veiklos
kvalifikaciją. Kol kas aukščiau stovinčios profesinės sąjungos jų netvirtino, bet ir nepaneigė.
Vadovaujamasi jais epizodiškai. Įgyvendinant teisiškai, pagal juos galima būtų sukurti etikos
mechanizmą, o tai reikėtų vykdyti labai atsargiai, nes dėl nuomonių skirtumo galėtų atsirasti
susipriešinimas tarp organizacijų, kurio demokratiniais principais reikėtų vengti. Tačiau bent
vertinant atskirą profesinės sąjungos arba paties Forumo sprendimą, kilus įtarimui, galima palyginti,
ar jis atitinka paminėtų principų esmę.
Atstovavimo apimtis
Kai kurios profesinės sąjungos klaidingai traktuoja teisinę normą, kad profesinės sąjungos gali
pasirašyti kolektyvinę sutartį ar susitarimą, kuris galiotų tik pasirašiusių profesinių sąjungų nariams.
Individualiai kitaip negali būti, profesinės sąjungos gali atstovauti tiktai savo nariams, kadangi turi
įgyti atstovaujamojo pasitikėjimą ir jo įgaliojimą. Kai kuriais atvejais ir dėl kai kurių detalių aplinkybių
tokios sutartys yra galimos, tačiau iš esmės nereikėtų tokia nuostata piktnaudžiauti.
Piktnaudžiavimas tokia nuostata neatitinka paminėtų nuostatų 4-am punktui; Būti sąžiningiems
tarpusavyje, prisiimti atsakomybę už visų Lietuvos profesinių sąjungų veiklą. Atstovavimas tiktai savo
nariams, kelia įtarimų, kad organizacija vykdo kažką neteisėtai, yra savanaudiška, skaldanti
profsąjungų vienybę.
Kai kurios profesinės sąjungos, turėdamos daugiau narių arba kitaip įgijusios didesnes
galimybes, bando pasinaudoti jomis. Reklamuodami savo galimybes tik savo nariams, bando ištraukti
narius iš kitų profesinių sąjungų ir jas sužlugdyti.
Logiška, kad visos profesinės sąjungos reklamuoja save ir kviečia jungtis prie jų. Be abejo
tikslinga, kad bent jau toje pačioje įmonėje būtų viena profesinė sąjunga. Tačiau ji turi dirbti taip,
kad atitiktų profsąjunginės veiklos principų punktą, dirbtų nariui. Skaitlingos profesinės sąjungos
turi daug narių ir pakankamas lėšas nario mokesčio. Vadovybė atsipalaiduoja, dėl vieno nario nesuka
galvos ir kartais neapgina jo interesų, kartais net pašalina iš profesinės sąjungos narių. Kolegialiems
profesinės sąjungos narių sprendimams pasipriešinti vienas ar grupelė tos pačios profesinės sąjungos
narių, negali. Niekas kitas iš šalies įsikišti į vidinius profsąjungos reikalus taip pat negali. Kas lieka
tokiam darbuotojui? Įstoti į kitą arba net įkurti kitą profesinę sąjungą. Pagal įstatymą visos profesinės
sąjungos turi lygias teises. Nauja profsąjunga, nesvarbu, kiek turi narių, turi tokias pačias teises ir
instrumentus socialinei apsaugai, paprastai yra aktyvesnė (ne sakau, kad visada teisi).
Profesinės sąjungos, kovojančios tik išimtinai savo narių naudai praranda savo prestižą, o ta pati
nauda atsveriama kitomis teisinėmis normomis. Jeigu viena profesinė sąjunga kažką susiderėjo savo
nariams, tai ji vienaip ar kitaip sudarė precedentą ir kitoms profesinėms sąjungoms siekti to paties.
Skirtingi darbo santykiai įmonėje vertintini kaip diskriminacija, pagrindu buvimo ar nebuvimo tos ar
kitos profesinės sąjungos nariu. Kai darbdavys bus sąžiningas, vengs diskriminacijos, kitos profesinės
sąjungos ir net pavieniai darbuotojai gali kelti reikalavimus prieš diskriminaciją, ir sąlygos išsilygins.
Už tą patį darbą privalomas toks pat atlyginimas, tokios pačios darbo ir kitos su darbu įmonėje
susijusios sąlygos. Todėl kolektyvinė „sutartis“, kuri galiotų tik vienos profesinės sąjungos (vienos
grupuotės) nariams, vertintina ne kaip sutartis, o kaip darbdavio ir profesinės sąjungos suokalbis
prieš kitas profesines sąjungas ir kitus darbuotojus.
Todėl visos profesinės sąjungos ir didelės ir mažos turi siekti tarpusavio bendradarbiavimo,
derinti savo idėjas ir interesus bei jų tenkinimo siekių sprendimus. Be abejo, geriausia susivienyti,
tačiau jeigu dėl kai kurių priežasčių nepavyksta, nesutampa nuomonės, būtina vis tiek dalyvauti
procese. Jeigu nedalyvausime, nedarysime įtakos, tai bus padaryta be mūsų ir tikriausiai ne visai taip
kaip mes norėtume. Ne visada įmanoma pasiekti tikslų maksimaliai, kartais tenka tenkintis ir
kompromisiniais ar minimaliais rezultatais, bet bendradarbiavimas ypač vienos profesijos arba
vienos ūkio veiklos profesinėms sąjungoms Lietuvoje tarpusavyje ir tokios pačios ūkio veiklos kitose
šalyse, profesinių sąjungų bendradarbiavimo siekis yra būtinas.
Profesinės sąjungos turi vienytis arba bent bendradarbiauti. Jeigu jos nesusitaria tarpusavyje,
tai, kaip jos susitars su darbdaviais?
Iššūkiai
Lietuva demokratinė valstybė. Taip sakant po sovietinio valdymo darbuotojai įgijo tokią vertybę,
kaip teisę streikuoti. Tačiau, kai kuri nors darbuotojų grupė prieina prie išvados, kad streikuoti reikia,
randama visokių priežasčių – minimalus paslaugų teikimas, piliečiams žalos padarymas ir kitaip.
Tie piliečiai, kuriems reikalingos paslaugos, per kainas arba kitaip paslaugų tiekėjams turi
susimokėti. Kitaip priverčia darbuotojų grupę dirbti sąlygomis, su kuriomis tie nesutinka, tai yra jų
darbas tampa prievartinis. Todėl darbdaviai arba atitinkamos valdžios institucijos turi pasiskaičiuoti
ir sugebėti atsiskaityti su darbuotojais, per kainas arba kitaip spręsti problemas. Priverčiamas darbas
draudžiamas.
Pripažintina, kad Profesinės sąjungos turi teisę prieš darbdavius daryti spaudimą, panaudoti
teisėtas prievartines priemones, streikus, tačiau begalinė kova negali būti tikslas, nes nei darbdaviai
be darbuotojų, nei darbuotojai, darbuotojų atstovai profesinės sąjungos be darbdavių egzistuoti
negali. Todėl čia turi būti ir diplomatijos įgūdžiai. Bent jau tarpusavyje dėl vieni kitų pagarbos.
Problemas galima ir pageidautina spręsti derybomis. Ginčai dėl intereso sprendžiami tik derybomis.
Tačiau, kad nereikėtų kiekvieną kartą streikuoti išsireikalaujant teisėtų darbo santykių, derybų
principai ir kai kurios aplinkybės ir normos apribotos įstatymais, Derybose pažeidus tas normas,
įgaunama teisė ginčui dėl teisės. Tokius ginčus turi spręsti teismai, vadovaudamiesi būtent įstatymu
ar kitais teisiniais aktais nustatytomis taisyklėmis.
Tačiau teismai vengia spręsti tokius ginčus, arba priima sprendimus ne darbuotojo naudai.
Pavyzdžiui vienoje organizacijoje buvo atleisti iš darbo visi profesinės sąjungos tarybos nariai. Buvo
darbo ginčai. Teismai pripažino, kad atleidimai buvo neteisėti, darbuotojams priteisė papildomas
išmokas, bet į darbą jų negražino. Tuo sutrikdė ne tik profesinės sąjungos veiklą, bet ir pažeidė
darbuotojų konstitucinę teisę pasirinkti darbą. Lietuvos Aukščiausias Teismas vienoje byloje priėmė
sprendimą, kad Konstitucijos 48 str. „Kiekvienas žmogus gali laisvai pasirinkti darbą ..“ nėra
absoliutus. Tada visi teismai šią nuostatą laiko absoliučia, o Konstitucijos nuostatą niekine.
Darbuotojas, norėdamas dirbti tą darbą, turi pataikauti darbdaviui, nereikšti jam jokių
pretenzijų, jokių reikalavimų. Tuo daroma didelė moralinė ir materialinė žala darbuotojui, kuris turi
atitinkamą kvalifikaciją ir pomėgį pasirinktam darbui. Tai 21-o amžiaus baudžiava.
Tai yra rimtas iššūkis. Ir labai norėtųsi, kad darbuotojai turėtų teisę streikuoti, tačiau, kad
nereikėtų to daryti. O šią ir kitas problemas turės, ir anksčiau ar vėliau profesinės sąjungos išspręs,
kur savo indelį, tikiuosi, įneš ir Lietuvos transporto darbuotojų profesinių sąjungų Forumas, gal ir
kitų ūkio šakų profesinių sąjungų forumo pavyzdžio junginiai.
Jonas Petraška