2018 m. sausio 11 d. Lietuvos profesinės sąjungos „Solidarumas” pirmininkė Kristina Krupavičienė, atsakingoji sekretorė Jovita Pretzsch, valdybos narys Ričardas Garuolis, Krovininio autotransporto profesinės sąjungos Solidarumas” pirmininkas Gintaras Kondrackis susitiko su Socialinės apsaugos ir darbo ministru Linu Kukuraičiu, jo patarėju Vladimiru Baneliu (Vladimir Banel), Darbo departamento direktoriumi Kęstučiu Zaura. Susitikime buvo aptarti klausimai, susiję su socialinio dialogo skatinimu, komandiruojamų darbuotojų socialine apsauga, skaidriu paramos skurdui mažintinti lėšų panaudojimu.
Kristina Krupavičienė atkreipė dėmesį, kad Europos Sąjunga skiria dideles lėšas socialiniam dialogui Lietuvoje skatinti, nes jis mūsų šalyje vyksta bene blogiausiai Europos Sąjungoje, bet taisyklės, reguliuojančios šių lėšų panaudojimą, neleidžia šių lėšų panaudoti efektyviai.
Ji pasiūlė keisti taisyklę, kad mokymai turi trukti ne vieną, o dvi dienas iš eilės. Darbuotojams sunku atsiprašyti iš darbo dviems dienoms, tuo labiau, kad mokymuose dalyvauja ne vienas darbuotojas, o ištisi darbo kolektyvai. Nieko nuostabaus, kad darbdaviai nenori išleisti iš darbo tiek daug darbuotojų vienu metu.
Kristinos Krupavičienės nuomone, reikia keisti ir taip vadinamojo „de minimis” reikalavimą, nes darbdaviai priversti rinktis ar skatinti socialinį dialogą savo įmonėje ar sumažinti savo įmonei ES fondų paramą.
Daug lėšų skiriama komandiruotėms į užsienį, kad būtų pasimokyta iš kitų šalių patirties, bet neskiriama lėšų, kaip tą patirtį įdiegti Lietuvoje. Kai reikia socialinį dialogą įgyvendinti, važinėti į įmones, kurios yra už 300 km., keltis 3.00 val. ryte, nes būna atvejų, kai darbdaviai leidžia susitikti su darbuotojais savo įmonės teritorijoje 7.00 ryto, lėšų tam neskiriama.
Ministras Linas Kukuraitis pažadėjo ateityje, kai vėl bus svarstomas projektai ES paramai gauti, jų panaudojimo tvarką peržiūrėti kartu su profesinėmis sąjungomis.
Kristina Krupavičienė pareiškė susirūpinimą dėl 600 mln. eurų paramos skurdui mažinti panaudojimo skaidrumo. Buvo atvejai, kai skurstantieji gaudavo menkaverčius produktus arba jie neatitikdavo kokybės reikalavimų, ir paprašė įtraukti profesinių sąjungų atstovus į komisijas, stebinčias šių lėšų panaudojimą.
Krovininio autotransporto profesinės sąjungos „Solidarumas” pirmininkas Gintaras Kondrackis atskleidė pasibaisėtiną vairuotojų padėtį Lietuvoje. Tolimųjų pervežimų vairuotojų mėnesinis atlyginimas yra tik trečdaliu didesnis už mimimalią algą, apie 70% jų pajamų sudaro dienpinigiai, skirti pragyventi užsienyje, kuriuos taupydami, jie prastai maitinasi ir alina savo sveikatą. Maža to, Vyriausybė 2017 m. vasarą leido darbdaviams dar 70% sumažinti dienpinigius.
Vairuotojai dirba taip vadinamosiomis kadencijomis t.y. autubusiuku nuvykę į Vakarų Europą ten šešis savaites vežioja krovinius, po to autobusiuku grįžę į Lietuvą darbdavių trims savaitėms išleidžiami nemokamų atostogų. Taip po trisdešimt metų tokio darbo vairuotojui iki pensijos trūksta aštuonerių darbo stažo metų, o prailginus darbo laiką pensijai gauti iki 35 metų, trūks dar daugiau!
Gali būti, kad dalis darbuotojų, pradėję dirbti vairuotojais nuo ankstyvos jaunystės, turės vairuoti vilkikus, turėdami 70 metų ir daugiau, kad gautų pensiją, kuri bus tik 30% didesnė už pačią mažiausią pensiją Lietuvoje. Jau dabar artėja banga vilkikų varuotojų, kurie išeina į pensiją.
Ministro patarėjas Vladimiras Banelis pasiūlė vairuotojams nesutikti išeiti neapmokamų atostogų ir burtis į profesines sąjungas, kurios juos gintų nuo tokios darbdavių savivalės.
Krovininio autotransporto profesinės sąjungos „Solidarumas” pirmininkas Gintaras Kondrackis atsakė, kad vairuotojams, nesutikus pasirašyti, darbdaviai pagrasina juos pakeisti vairuotojais iš Ukrainos, kurie ne tik sutinka dirbti už mažesnį atlyginimą nei lietuviai, bet ir sutinka pasirašyti bet kokius darbdavio pateiktus dokumentus. Gintaras Kondrackis atskleidė, kad darbdavių kalbos, kad jei moka Lietuvos vairuotojams po 2000 eurų ir neranda norinčių dirbti, neatitinka tikrovės. Daugelis Lietuvos, o ypač Ukrainos, vairuotojų pasiduoda darbdavių spaudimui ir pasirašinėja, kad gauna didesnį atlyginimą, nei iš tikrųjų jiems mokama.
Statybininkų profesinės sąjungos „Solidarumas” pirmininkas Ričardas Garuolis atskleidė, kad lygiai tokia pati padėtis susiklostė statybose, kur Lietuvos darbuotojai masiškai keičiami darbuotojais iš Ukrainos ir kitų buvusių Sovietų Sąjungos valstybių. Jie dirba po 14 val. į dieną, gyvena susigrūdę mažuose kambariukuose, todėl vien nuo pervargymo daro daug broko. Be to, jų kvalifikacija dažnai daug žemesnė nei lietuvių, mažai pasikeitusi nuo sovietinių laikų, dalis jų net nėra statybininkai, tačiau darbdaviams jie naudingi, nes už broką jie sumažina užsieniečiams atlyginimus. Taip vietoje žadėtų 70 eurų į dieną, jie džiaugiasi gavę 20 eurų. O Lietuvos apdailininkai vėliau paslepia visus jų darbo trūkumus, kurie iškils po penkerių metų, kai baigsis garantinis laikas.
Ukrainiečiai apgaudinėjami dar labiau nei lietuviai, nes nemoka valstybinės lietuvių kalbos. Kristina Krupavičienė ministrui pasakė, kad savo akimis matė darbo sutartį, kurios vertimas į rusų kalbą skyrėsi darbuotojo nenaudai.
Linas Kukuraitis atsakė, kad Lietuvos Vyriausybė remia Ukrainą, todėl būtina bendromis jėgomis siekti, kad darbuotojai iš Ukrainos dirbtų vienodomis sąlygomis su lietuviais, o Vladimiras Banelis paklausė kokius sprendimus siūlo profesinės sąjungos.
Ričardas Garuolis pasiūlė riboti darbuotojų iš Europos sąjungai nepriklausančių šalių įdarbinimą Lietuvoje. Tuo metu, kai šimtai tūkstančių lietuvių emigravo, nes atlyginimai Lietuvoje neleidžia oriai gyventi, darbuotojai iš trečiųjų šalių ne tik sukelia socialinį dempingą, neleidžia atlyginimams kilti Lietuvoje, bet net dar labiau didina emigraciją, nes atimą darbą iš tų, kurie dar neemigravo. Jei darbdaviams trūksta darbuotojų, jie turi juos vilioti didindami atlyginimus, o ne atsiveždami pigesnę darbo jėgą iš užsienio. Darbdaviai turi galimybes didinti atlyginimus, nes Lietuvos įmonių pelningumas, pagal Europos statistikos departamento duomenis, jau daugybę metų yra gerokai didesnis nei kitose ES šalyse.
Gintaras Kondrackis siūlė vairuotojams mokėti ne trečdaliu didesnį algą nei minimalus, bet trečdaliu didesnę nei vidutinis mėnesinis atlyginimas Lietuvoje, kaip yra Vakarų Europoje, o tokiu atveju vairuotojui mokėti 40 eurų dienpinigių už dieną, be teisės juos mažinti. Atlyginimus ir dienpinigius mokėti tik pervedimu į darbuotojo kortelę, o grynaisiais leisti mokėti ne daugiau nei šimtą eurų į mėnesį.
Ričardas Garuolis siūlė ir kitą sprendimo būdą neapmokestinti dienpinigių, jei atlyginimas yra ne 130% minimalaus atlyginimo dydžio kaip yra dabar, bet 230% minimalaus atlyginimo dydžio t.y. jei atlyginimas yra trečdaliu didesnis nei vidutinis atlyginimas. Taip pat svarstyti ir prof. Raimondo Kuodžio pasiūlymą dienpinigius iš viso panaikinti, o maisto, nakvynės ir kitas komandiruotės išlaidas padengti kaip įmonės sąnaudas, pateikus pirkimo čekius.
Vladimiras Banelis pasiūlė šiuos klausimus spręsti Trišalėje taryboje, bet Kristina Krupavičienė paaiškino, kad Lietuvos profesinės sąjungos „Solidarumas” pasiūlius dar prieš tris metus Trišalėje taryboje buvo įsteigta darbo grupė minėtiems klausimams spręsti, tačiau darbdavių atstovai paralyžiavo jos darbą, nelankydami posėdžių. Gintaras Kondrackis atsakė, kad kalbantis su vienu darbdaviu, jis atvirai prisipažino, kad blogai elgsis su darbuotojais tol kol valstybė jam tai leis.
Tuomet buvo nutarta Socialinės apsaugos ir darbo ministerijoje surengti dar vieną susitikimą, kuriame dalyvautų Finansų, Susisiekimo ministerijų, Valstybinės mokesčių ir Darbo inspekcijų bei kitų atsakingų institucijų, darbdavių organizacijų atstovai tam, kad būtų rasti būdai kaip išspręsti profesinės sąjungos pateiktus klausimus. Ministras Linas Kukuraitis paprašė būtinai į pirmą posėdį pakviesti ir jį.
