Į šį klausimą atsakymo ieškota 2014 m. balandžio 14 d. vykusiame LPS „Solidarumas“ Valdybos posėdyje, kuriame dalyvavo teisininkas, Vilniaus Universiteto profesorius Tomas Davulis. Jis kalbejo apie numatomą darbo kodekso reformą. Socialinės apsaugos ir darbo ministerija yra sudariusi tris darbo grupes, kurios atsakingos už darbo santykių, socialinio draudimo ir darbo vietų kūrimo, užimtumo politikos, – peržiūrą ir pasiūlymų parengimą.
Kalbant apie darbo kodekso reformą, T.Davulis pabrėžė tai, jog darbo santykiai, užimtumo formos yra pasikeitę, o esamos darbo kodekso nuostatos, neatliepia tiesm pokyčiams. Gyvename globaliame pasaulyje, kuriame yr aglobali kova dėl investicijų, kurios kuria darbo vietas. Nemažai žmonių dirba mažose įmonėse, kurioms esamas DK sunkiai taikomas, tai yra viena priežaščių, kodėl tiek daug verslo Lietuvoje yra šešėlyje. DK nėra aiškiai įvardintas maksimalus darbo laikas. Be to, DK yra nemažai prieštaravimų.
Anot profesoriaus, DK trūksta skaidrumo, tad vietiniai darbdaviai neretai pasinaudoja neapibrėžtumu, piknaudžiauja DK nuostatomis arba jo visai netaiko. Tuo tarpu užsienio investuotojai, norintys dirbti skaidriai, Lietuvą aplenkia pasirinkdami kaimynines šalis. Peržiūrėtame DK turi atsisipindėti: užimtumo formų ir darbo sutarčių įvairovę; darbo vieta ir mobilumas/ darbo laiko reguliavimas; darbo sutarties nutraukimo reguliavimo pakeitimas; socialinių partnerių reikšmė.
Kadangi darbo rinkoje susikerta daugelio: darbuotojų (vyresnio amžiaus ir jaunesnių), darbdavių (smulkiųjų ir didelių), investuotojų, valstybės politikų, – interesai, juos suderinti nėra paprasta Kolkas vyksta diskusijos, gegužės 5 d. turėtų būti parengtas probleminių nuostatų ir sričių sąrašas.
Tuo tarpu profesinių sąjungų atstovai yra įsitikinę, jog darbo kodekso nuostatos nėra pasenę, kodeksas yra pakankamai lansktus. Kodekse numatyti minimalūs darbuotojų teisių apsaugos standartai, tačiau jeigu jų neliks, tai samdomų darbuotojų padėtis dar blogės. Profesinės sąjungos galėtų pritarti darbo santykių liberalizavimui, jeigu veiktų stipri socialinės partnerystės sistema, tačiau nėra šakinių susitarimų, profesinės sąjungos neturi instrumentų, kurie skatintų žmones stoti į profesines sąjungas, tai yra draudimas nuo nedarbo, teisė į streiką.
Profesorius paminėjo, jog jis linkęs laikytis Europos socialinėje chartijoje įrašytos nuostatos, jog darbuotojai turi teisę organizuotis, derėtis del kolektyivnių sutarčių ir streikuoti, tai yra laikysis nusotatos, jog kolektyvinė sutartis turėtų galioti tik profesinės sąjungos nariams, teisė streikuoti taip pat galėtų būti tik profesinės sąjungos narių teisė. Jo manymu, profesinės sąjungos ateityje turėtų stiprėti šakiniu pagrindu. Profesinių sąjungų atstovai įmonėse galėtų pakovoti dėl teisės dalyvauti stebėtojų tarybų darbe, tai yra turėtų galimybę dalyvauti sprendimų priėmime.
