Lietuvoje yra pakankamai darbuotojų, jų trūkumo nėra, tiesiog jie atsisako dirbti Lietuvos darbdaviui. Dalis gyvena geriau iš pašalpų, nes geriau turėti mažiau, bet gyventi be patyčių, o kiti tiesiog emigruoja į užsienį.
Šiuo metu BVP vienam gyventojui Lietuvoje panašiame lygyje kaip Estijoje tik vidutinė alga mūsų šalyje „į rankas” net apie 315 eur mažesnė. Gyvenant Taline už maistą į mėnesį vidutiniškai reikia sumokėti 30 eur daugiau, sąskaitos už vieno kambario butą apie 40 eur daugiau, bet viešasis transportas yra nemokamas. Todėl mėnesio pabaigoje už tą patį darbą, to paties BVP lygio ekonomikoje į rankas žmogui lieka net apie 275 eur. daugiau.
Atsakyti į klausimą kodėl jei bendra kapitalizacija šalyse tokia pati, bet algos ir pragyvenimo lygys taip smarkiai skiriasi, ir mūsų šalyje jis tiek daug mažesnis nei Estijoje, užtenka pasižiūrėti kas realiai dedasi mūsų įmonėse iš vidaus.
Čia apačioje aprašyta klasikinė įmonė Lietuvoje. Tokių yra mūsų šalyje didžioji dauguma.
Situaciją mačiau savo akimis ir taip pat žinau daugiau panašių istorijų su kuriomis teko susipažinti ir iš kitų šaltinių bei pažįstamų. Konkretaus įmonės pavadinimo neminėsiu. Nėra prasmės, jei rašyti tų įmonių pavadinimus, tuomet reikia rašyti atskirą straipsnį ir vien tik įmones vardinti.
Žemiau aprašyta situacija klasikinė.
Per pastaruosius dešimt metų įmonės pelnas nuolat kasmet smarkiai auga. Už praeitus metus įmonės pajamos apie 28 mln. Eur. Naudojamos įvairios legalios schemos, kurių dėka grynas pelnas apie 3 mln. eurų, nuo kurių reikia mokėti mokesčius. Per pastaruosius 4 metus algos buvo pakeltos tik kartą, priklausomai nuo pareigų padidėjo apie 20 – 30 eur. „į rankas„ per visą tą laikotarpį. Po mokesčių reformos vidutinė eilinio darbuotojo alga pasiekė apie 480 eur. po mokesčių.
Darbo sąlygos sunkios, todėl dažna darbuotojų kaita bei jaučiamas tų pačių darbuotojų trūkumas, nes niekas ten nesiveržia dirbti.
Vienas vadovas pareiškė, kad tuoj gretai dirbs žmonės iš tolimųjų šalių, iš Irako, Indijos ir pan., nes darbuotojų smarkiai trūksta.
Jau įdarbino darbuotojus iš užsienio. Įsidarbino pilietė iš Baltarusijos, ji po keletos mėnesių išėjo. Dirba vienas žmogus iš Tuniso.
Neseniai atvyko partneris iš Italijos ir suabejojo darbuotojų pasirengimu vykdyti bendrą projektą, dėl itin dažnos darbutojų kaitos, jų patirtis – įgūdžiai nepakankami, taip pat yra pastebimas ir jų motyvacijos įššūkis. Vadovas paaiškino jam, kad rinkoje situacija itin sudėtinga, nėra darbuotojų.
Viena darbuotoja dėl esamos situacijos apsiverkė tiesiog darbo vietoje.
Pačioje įmonėje standartinė frazė – „nepatinka- išeik„. Viena darbuotoja krūvį įmonėje sugebėjo ištverti tik pusantro mėnesio. Jos alga nesiekė 500 po mokesčių. Išeidama ji pasakė, kad įmonėje yra modernioji vergovė.
Patys darbuotojai sako, kad jaučiausi kaip kalbančios šiukšlės. Nesisikaitymas ir išnaudojimas yra norma. Įmonės vadovybė nieko keisti nesiruošia, mano suvokimu laukia, palankesnių imigracinių įstatymų.
Pas pačius vadovus išryškėjo, kad buvo premijų sistema, už sutaupytas lėšas ir taip padidintas pajamas. Pvz. algos buvo mokamos itin žemos, todėl buvo daug sutaupoma ir vadovai gaudavo už tai premijas bei priedus prie algos.
Šiuo metu algų skirtis mūsų šalyje yra viena didžiausių Europos sąjungoje.
Beje įmonės pelnas išsiurbiamas į užsienį. Iš panašių įmonių Lietuviai dažnai bėga ir važiuoja dirbti į Vokietiją, kur jie uždirbs apie 1100 eur. „į rankas”. Bet tokią algą gali mūsų šalyje mokėti daugumą įmonių lengvai, bet labiau apsimoka tuos pinigus išleisti lobizmui ir viršpelnį „išsiurbti” į ofšorus.
Pagal ES statistika vidutiniškai įmonės ES sau pasiima apie 15 proc., likusi dalis skiriama algoms bei investicijoms. Lietuvoje ir vėl ES rekordas, net 50 proc. pajamų pagal ES duomenis įmonės pasiima sau!
Tokios ar panašios įmonės mūsų šalyje sudaro branduolį.
Valstybė turi parodyti pagaliau stuburą ir pradėti įmones skatinti kelti algas, kad jos duotų ką nors atgal visuomenei, kurios dėka lobsta.
Jei įmonė moka dideles algas, tik tuomet ji galėtų laimėti valstybinius konkursus. O jei tai yra tipiška įmonė, ji turi būti įtraukta į „juodąjį sąrašą” , o valstybė iš jos turi nieko nepirkti ir jokių kontaktų neturėti.
Bendruomenė kartu su profesinėmis sąjungomis turi nuolat skelbti „juodus sąrašus” įmonių, kurios išnaudoja darbuotojus ir moka itin mažas algas. Tokias įmones vartotojai vieningai turi boikotuoti. Pavyzdžiui, nustoti apsipirkinėti „Maximoje”, kol alga ten nebus arti „Lidl” lygio ir kol darbuotojai neturės tesės į reguliarias pertraukas ir nereikės jiems dirbti alinančiu krūviu su beprotiškai dideliais viršvalandžiais.
Lietuviškas išnaudojimas pradėjo plisti ir į užsienio įmones, kurios ateina į Lietuva. Žinau vieną užsienio įmonę, kuri turi filialus Rygoje ir Vilniuje. Nors darbas identiškas abiejuose šalyse, bet algos Rygos ofise 40 – 50 proc. didesnės ir mažesnis darbo krūvis. Lietuviai nuvažiavę pas savo kolegas į Latviją, vos nepatyrė šoko tai pamatę. O latviai paaiškino, kad tai kaip viskas daroma Lietuvoje, jų šalyje visiškai nepriimtina ir to būti negali.
Susidaro paradoksli situacija, kad ES gali sumažinti Lietuvai išmokas, nes pagal BVP mes esame faktiškai estiškame lygyje, tik mūsų pragyvenimo lygys smarkiai nuo jų atsilikęs.
Estijoje dėl ES finansinės paramos, vyksta realus pragyvenimo lygio kilimas ir šalis vejasi kitas Skandinaviškas valstybes. Tuo tarpu Lietuvoje augimas daugiausia yra tik „popierinis”. BVP vienam gyventojui auga, ko pasekoje mes gausime mažiau realių pinigų iš ES, bet algos, realus pragyvenimo lygys ir toliau nesiveja Estijos rodiklių.
Valstybė taip pat galėtų skatinti verslo moralinį augimą. Pavyzdžiui, „Lidl„ moka didžiausias algas, o kainos nėra smarkiai užkeltos. Ši įmonė viešai gali būti pripažinta konsensuso ( sutarimo) įmone. Kaip atsilyginimas, Lietuvos kariuomenė, mokyklos pirktų produktus tik šios įmonės ir pan.
Viešuosius pirkimus galėtų laimėti tik tokios įmonės, kurios moka ne mažesnę nei vidutinę algą šalyje ir pan.
Taip pat jei įmonėje vidutinė alga į rankas didesnė 400 eur. nei šalies vidurkis, taikyti mažesnį pelno mokestį ir pan.
Valstybė turi teigiamos ir neigiamos įtakos svertus formuoti konsensusą. Vien ko verta „naming and shaming” taktika. Lietuvoje visi rinkos dalyviai turi suprasti, kad Lietuva strategiškai integruojasi į pirmą pasaulį, todėl ši politika yra visiems laikams. Viskas. Kelio atgal nebus. Arba rinkos dalyviai auga arba jų laukia dinozaurų likimas. Jei Lietuvai nepavyks padaryti estiško kokybinio šuolio, tuomet visą Lietuvą gali ištikti dinozaurų likimas.
Jei kas mėnesį Socialinės apsaugos ir darbo ministeriją be jokio moralizavimo paskelbtų „juodųjų įmonių” sąrašą, bendruomenė būtų raginama elgtis atsakingai, nes jos nėra konsensuso ir nesilaiko minimalių moralės mormų. Trumpai tariant, žmonės nustotų būti jų klientais. Panaši situacija buvo su „Lukoil„, kai Rusija užpuolė Ukrainą. Žmonės nustojo „Lukoil” degalinėse pirkti degalus. Tuomet jos savininkai buvo priversti padaryti „minimum re-brand’ą”. Jiems net buvo kilusi mintis iš vis palikti Lietuvą. Kai aš pamačiau, kad pardavėjos verčiamos „IKI” parduotuvėje dirbti stovėdamos ilgas valandas, aš nustojau ten apsipirkinėti ir pasakiau savo kolegoms daryti tą patį. Nežnau ar tai sutapimas, bet „IKI” savo alinančią tvarką pakeitė.
Vaidotas Kukanauskas