2024 m. vasario 20 d, Briuselyje, Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komitetas surengė konferenciją „Būsto krizė Europoje – kelias į priekį?“, kurioje dalyvavo Lietuvos profesinės sąjungos „Solidarumas“ pirmininkė Kristina Krupavičienė.
Konferencijos dalyviai įvertinę esamą padėtį, pateikė savo rekomendacijas, kaip įveikti dabartinę būsto krizę.
Europiečiai vis labiau susirūpinę dėl įperkamo būsto trūkumo. Daugelis namų ūkių, ypač mažas pajamas gaunantys piliečiai, negali jo įsigyti dėl visoje Europos Sąjungoje smarkiai išaugusios su būstų kainų infliacijos, pernelyg didelės būsto išlaidų naštos ir didėjančių komunalinių mokesčių ir energijos kainų.
Trečdalis Europos piliečių gyvena nuomojamose patalpose. Būsto nuoma dažnai yra neįperkama, o prastai izoliuotuose namuose kaina šildymui pakilo. Kai kuriose šalyse nuo 2010 m. socialinių būstų skaičius taip pat sumažėjo, iš dalies dėl to, kad sumažėjo valstybės investicijos į būstą ir socialinio būsto pardavimą nuomininkams kai kuriose šalyse.
Didėjančios statybos sąnaudos, kylančios dėl brangesnių žaliavų, įrangos ir darbo jėgos kainų, griežtesni energijos vartojimo efektyvumo standartai ir kylančios palūkanų normos stumia aukštyn būsto statybų išlaidas, turinčias įtakos socialinio ir įperkamo būsto projektų tvarumui.
Benamystė, kuri kelia susirūpinimą visose ES valstybėse narėse, toliau didėjo praėjusį dešimtmetį. COVID-19 pandemija dar labiau padidino benamystės mastą ES.
Laukiantieji būsto susiduria su ilgomis eilėmis. Rinkoje būsto nuomos kainos yra labai didelės. Pirkdami būstą jaunuoliai pradeda susidurti su brangesnėmis hipotekomis. Per pastarąjį dešimtmetį būsto nuosavybė ES sumažėjo, tai lėmė jaunų žmonių būsto nuosavybės sumažėjimas.
Tokia situacija verčia suaugusi jaunimą ilgiau gyventi su tėvais, nes jie negali sau leisti turėti nuosavą būstą, o tai turi įtakos šeimų kūrimui. Jaunimas ypač susiduria su būsto trūkumu didžiuosiuose miestuose, todėl dažnai priversti gyventi mažuose, nerenovuotuose ir energetiškai neefektyviuose būstuose.
Tačiau galimybė gauti prieinamą, tinkamą, tvarų, įtraukų ir atsparų būstą yra tiek
socialinis poreikis tiek ir socialinė teisė, nes tai vienas iš 20 esminių ES socialinio ramsčio principų.
Teisė į būstą yra įtraukta į Jungtinių Tautų tvaraus vystymosi darbotvarkę 2030 m. ir Ženevos JT tvaraus būsto chartiją, Europos Sąjungos pagrindinės teisės. Tačiau dėl jos įgyvendinimo dėl įvairių krizių, su kuriomis ES susidūrė pastaraisiais metais, nuolat kyla abejonės.
ES iniciatyvos, numatytos „Žaliojo kurso“ politikoje reikalauja, kad mūsų ekonominis modelis būtų persvarstytas, ji reikia paversti modernesniu, efektyviau naudojančiu išteklius ir konkurencingesniu. Tačiau, Europos „Žaliojo kurso“ politikos įsipareigojimas taikyti ją visiems ir visur gali būti įgyvendinamas tik tuo atveju, jei būsto pasiūla didėja, kad būtų patenkinti neatidėliotini socialiniai poreikiai, o Europos būsto fondo veikla geriau būtų pritaikyta prie naujų kokybės, įperkamumo, prieinamumo ir energijos reikalavimų, sprendžiant klimato kaitos iššūkius. ES klimato pokyčių ir energetikos pertvarkymo tikslai reiškia būtinybę sutelkti didelio masto investicijas.
Pagrindinės konferencijos išvados ir rekomendacijos:
1. Nors būsto politika išlieka valstybių narių kompetencija, reikalaujama „Europos veiksmų plano būsto klausimais“ kartu su kasmetiniu ES aukščiausiojo lygio susitikimu dėl įperkamo būsto, suburiant visus veiksmą įgyvendinančius asmenis plano;
2. Į šį „Europos veiksmų planą būsto srityje” turėtų būti įtrauktas išsamus priemonių rinkinys, kuris yra lengvai suprantamas Europos piliečiams ir reaguotų į vietines situacijas.
Jis turėtų padėti valstybėms narėms, regionams ir Europos miestams tvariai skatinti
socialinio, tvaraus ir prieinamo būsto pasiūla;
3. Turėtų būti užtikrinta visuotinė teise pagrįsta prieiga prie aukštos kokybės viešųjų paslaugų, įskaitant būstą. ES turi užtikrinti, kad būtų suteikta tikra visuotinė teisė į būstą
įtvirtinta jos politikoje;
4. Norint išspręsti skurdo ir teisės į būstą problemą, reikia spręsti kitus su tuo susijusius klausimus: pajamų (iš darbo, pensijų ir socialinių išmokų pagalba, kai reikia), viešųjų investicijų ir viešosios politikos, kuria siekiama optimizuoti ES išteklius, kad būtų remiamos visų galimybės turėti tinkamą būstą;
5. Įperkamo ir tvaraus būsto finansavimas yra labai svarbus, o investicijos į socialinio
ir įperkamo būsto statybą turėtų padidėti. Tai turėtų dvejopą apsaugos naudą mažas pajamas gaunantiems ir pažeidžiamiems namų ūkiams, mažinant benamystės ir socialinę riziką bei atskirtį, ir tiesiogiai didinant būsto pasiūlą ir tokiu būdu sumažinti spaudimą būsto kainų augimui;
6. Turėtų būti parengtos išsamios finansavimo sistemos, pašalinančios išankstines išlaidas ir susiejant juos su energijos vartojimo efektyvumu (t. y. energijos taupymu) derinant
finansinės priemonės, subsidijos ir techninė pagalba. Šis sistemos finansavimas
turėtų būti tvarus ir nuspėjamas vidutiniu ir ilgalaikiu laikotarpiu be įgyvendinamas dideliu mastu.
7. Europa turi sukurti tvarką, kuri būtų lengvai suprantama, prieinama ir nuosekli
projektų vykdytojams, visų pirma lengvai suprantama Europos piliečiams, kurie yra
galutiniai naudos gavėjai;
8. ES turėtų padidinti savo finansinį įnašą į socialinį, kooperatyvinį ir visuomeninį
būsto sektorių, kad būtų pasiektas ambicingas „Žaliojo kurso“ politikos tikslas ir išlaikytas
pažadas nieko nepalikti nuošalyje. Todėl turi būti įkurtas „Europos fondas investicijoms į įperkamą ir tinkamą būstą“;
9. Apskaičiuota, kad bendras viešasis finansavimas ES gali siekti tik 10–20 proc.
energetikos pertvarkymui reikalingų investicijų. ES ir nacionalinis poveikis viešoji parama energijos vartojimo efektyvumui turi būti maksimaliai padidinta, kuo ekonomiškiau naudojant viešuosius išteklius privačioms investicijoms pritraukti;
10. Europos institucijos ir valstybės narės turėtų bendradarbiauti, kad statybos pramonei būtų sukurtos palankesnes sąlygos greitesniam naujų būstų pastatymui. ES politikos poveikis turėtų būti sistemingai vertinamas skirstant statyboms reikalingas išlaidas, atsižvelgiant į naujų būstų statybos bendrąsias ekonomines sąlygas ir sąnaudas, optimalios pusiausvyros tarp investicijų į naują būstą ir naujų aplinkos ir energijos vartojimo efektyvumo teisės aktų laikymąsi; į finansinę namų ūkių, ypač mažas pajamas gaunančių namų ūkių, padėtį; administracinę naštą įmonėms, ypač MVĮ statybų sektoriuje, užimtumui ir darbuotojų įgūdžiams stiprinti.
11. Energijos vartojimo efektyvumas gyvenamuosiuose pastatuose yra labai svarbus siekiant sumažinti energetinį skurdą;
Kovoti su klimato kaita ir gerinti gyventojų sveikatą bei gerovę.
Finansinės paskatos nekilnojamojo turto savininkams, užtikrinant teisinę nuomininkų apsaugą, ir nuoseklios teisinės sistemos, skatinančios renovaciją, nustatymas yra esminiai žingsniai šia kryptimi;
12. Vieno langelio principai (OSS) yra pagrindinės priemonės, skatinančios pastatų renovaciją. Peržiūros reikalauja Pastatų energinio naudingumo direktyva (EPBD), kad valstybės narės užtikrintų, jog būtų įrengtos techninės pagalbos priemonės, apimančios visą šalį. Tai yra privaloma sąlyga, tuo labiau, kad OSS kūrimas ir priežiūra reikalauja daug išteklių ir reikalauja didelių investicijų bei nuolatinės paramos. Kad OSS ilgainiui taptų savarankiška, reikalinga ilgalaikė viešųjų finansų parama;
13. Labai svarbu pripažinti, kad Europoje yra įvairių paramos ir finansavimo būstui įsigyti sistemos spragų. Jos turi būti taisomos įvairiais būdais, o „InvestEU“ gali
padėti kai kuriose rinkose suteikiant platesnes garantijas, kad būtų padidinta socialinė būsto vertė gaunantiems mažas pajamas;
14. Daugiašaliai bankai, tokie kaip Europos Tarybos plėtros bankas (CEB), turi dirbti su tarpininkavimo tarp tiekėjų ir vartotojų institucijomis, o jei tokių institucijų šalyje nėra, jas reikėtų kurti. InvestEU Hub“ vaidmuo čia galėtų būti naudingas;
15. Siekiant spręsti investicijų į socialinį ir įperkamą būstą trūkumą, ES konkurencijos
taisyklės turi būti perkurtos taip, kad skatintų aprūpinti būstu platesnę gyventojų dalį.
ES ekonomikos valdymo sistema turi palengvinti ilgalaikes viešąsias investicijas į
socialinio būsto statybą, o ES lėšos bei EIB finansavimas turi būti labiau nukreipiamas tiesiogiai miestams;
16. Europos miestams reikia ilgalaikių ir naujoviškų finansavimo schemų, taikomų ES lygmeniu, kad būtų remiamas socialinio ir savivaldybei priklausančio būsto fondo modernizavimas;
17. Europos stabilumo politika turėtų sudaryti sąlygas apsaugoti investicijas į socialinį
būstą. Galimybė turėti tinkamą būstą už teisingą kainą galėtų pagerinti Europą
prieglobsčio ir darbuotojų migrantų įtraukties galimybes, pritraukti kokybišką migraciją.
Gera ir plačiai paplitusi socialinio būsto politika yra būtina siekiant kovoti su didelių miestų gamtinės aplinkos ir gyvenimo saugumo blogėjimo bei daugelio didelių miestų priemiesčių socialinės padėties blogėjimo problemomis, kurios sukelia milžiniškas išlaidas reikalingas saugumui užtikrinti;
18. Nors dauguma Europos gyventojų gyvena miestuose, taip pat svarbu atsižvelgti į kaimo vietovių poreikius, kuriems reikalingos konkrečios strategijos ir politika;
19. Apyvartiniai fondai, išduodantys nedideles paskolas ir mažas palūkanas, gali padėti laikytis ilgalaikio sisteminio požiūrio į investavimą į socialinį ir įperkamo būstą, bei būti bendradarbiavimo tarp vyriausybių ir nevyriausybinių organizacijų platforma ir paversti socialinio būsto sektorių tvaresniu;
20. Turėtų būti parengta ES benamystės strategija, kuri būtų įtraukta Europos
Platformą ir į nacionalines valstybių narių benamystės programas, bei į Europos
Semestro dienotvarkę. Ši strategija turėtų būti paremta Tarybos Rekomendacija dėl benamystės;
21. Dabartinės būsto krizės metu jaunimas yra ypač pažeidžiamas. Kad miestai taptų tikrai
konkurencingi ir įtraukūs, jie turi turėti jaunimui įperkamą būstą. Kooperatyvinis būstas įperkamas vietiniams ir užsienio studentams bei jauniems darbuotojams, būtų veiksmingas problemos sprendimas, įtraukiant į bendrus projektus skirtingas kartas, nes tokie projektai yra ekonomiškai naudingesni ir skatina kurti naujų formų bendruomenes;
22. Politikos priemonės turėtų būti skirtos ne tik būstui, bet ir geresniam priemiesčių susisiekimui, sukuriant pigų viešąjį transportą ir dviračių takų infrastruktūrą;
23. Valstybės narės turėtų dirbti, bendradarbiaujant vyriausybėms, ES institucijomis, vietos valdžios institucijoms, privačiam sektoriui ir pilietinėmis visuomenėms organizacijoms.