Lietuvos profesinės sąjungos „Solidarumas” koordinacinės tarybos narys Jonas Petraška viešai kreipėsi į Lietuvos Seimo narius, politikus, mokslininkus ir profesinių sąjungų lyderius, ragindamas spręsti darbuotojams svarbius teisingumo užtikrinimo Lietuvoje klausimus.
LIETUVOS RESPUBLIKOS SEIMO NARIAMS, POLITIKAMS, MOKSLININKAMS, PROFESINIŲ SĄJUNGŲ AKTYVISTAMS
Laisvė
Lietuvoje atgavus nepriklausomybę, nors mūsų reikalus tvarko jau ne okupantai, o mes patys, išsirenkame savo valdžią, pavedame jai funkcijas, bet vis dar pripažįstame stipresnio, įtakingesnio asmens absoliučią laisvę, daryti ką noriu, gauti ką noriu, neleisti ką noriu, ir tuo suvaržome eilinio piliečio laisvę.
Savo žemėje nemažai eilinių piliečių vis dar jaučiasi ne saugūs ne tik nuo išorinių karo, gamtos stichijų grėsmių, bet ir dėl to, kad gali būti ir mūsų valdžių sprendimais iš mūsų atimtas darbas, turtas, netgi laisvė, galime būti nuteisti, pažeminti, nepriklausomai, nuo to, kad Konstitucija ir Ja paremti įstatymai lyg tai ir turėtų užtikrinti visas laisves, kad tos laisvės užtektų
visiems po lygiai. Visi esme tos pačios valstybės piliečiai ir ta laisve ir teisėmis turėtume sąžiningai pasidalinti. Jei nors vieno piliečio teisėti interesai yra pažeisti, valstybės valdymas nėra normalus.
Mes turime valstybinę lietuvių kalbą, tačiau ne tik kitataučiai, bet patys lietuviai dažnai skirtingai supranta jos žodžių rinkinius, išsireiškimus, teisininkai tarpusavyje skirtingai traktuoja, įvairiai interpretuoja teisines normas.
Aš neturiu mokslinio laipsnio, tačiau turiu gyvenimo patyrimą.
Įrašiau į savo sąžinę, jeigu kam reikia pagalbos, o aš galiu, tai pagalbą teikti privalau. Iki sielos gelmių apmaudu, kai žinau, kad darbuotojo, profesinės sąjungos nario, už kurį esu atsakingas, pažeidžiami teisėti interesai, bet negaliu niekuo padėti!!!
Nepateisina pasitikėjimo tie asmenys, kuriems apie teisės pažeidimus reikėtų pranešti. O kad taip yra, tvirtinu ne tik aš, o vieša žiniasklaida.
Lietuvoje periodiškai ir nenutrūkstamai per žiniasklaidos priemones viešinami kurioziški teisės iškraipymai, žmonių likimų išdarkymai, pažeminimai, orumo paniekinimai tiesiai per tyrėjų ambicijas ir net pačius teismų sprendimus.
Kai mes matome darant nusikaltimą, apie jį nepranešdami atitinkamoms institucijoms, tampame bendrininkais. Visa Lietuva skaito ir klauso žiniasklaidą ir ką? Hm nieko???
Kai kurie Seimo nariai laikraščių neskaito, kai kurie gal būt skaito, bet nesureikšmina, lyg tai nieko ir nebuvo, arba „ne mano reikalas“. Tokiu būdu Seimo nariai ir net pats prezidentas ir kiekvienas pilietis, kuris tyli, tampa teisės iškraipymo (kartais nusikaltimo) bendrininkais.
Daugelis netgi teisininkų ne patys mąsto, o remiasi tuo, ką pasakė, parašė ar kitaip paskleidė, kokie nors autoritetai. Be abejo, būtina gerbti išminčius, pasinaudoti jų tobulomis idėjomis, bet būtina ir suprasti prasmę to, ką jie pasakė, kodėl jie taip pasakė ar taip nusprendė, o ne tik kartoti jų išsireiškimus, kurie kartais išsakyti ne tai situacijai, ne toms aplinkybėms.
Visiems mums būti laisviems ir nepriklausomiems reikia mokytis, mokytis, mokytis!!!
TODĖL VALSTYBĖS VADOVUS, SEIMO NARIUS, TEISININKUS, ADVOKATUS, ŽINIASKLAIDOS AUTORITETUS, MOKSLININKUS KITUS GEROS VALIOS PILIEČIUS, KURIE YRA ATSAKINGI ARBA GALI BŪTI ĮTAKINGI VISUOMENĖS
INTELEKTO TOBULĖJIMUI, KVIEČIU DISKUSIJOMS ĮVERTINTI LAISVĖS IR TEISINGUMO SANTYKIO ATITIKIMĄ SĄŽININGUMUI, NEKALTUMO PREZUMPCIJAI, ŽMOGAUS ORUMUI UŽTIKRINTI.
PABUSKIME, nes nuo tokio abejingumo ir iki karo netoli.
Diskutuokime, bandykime suprasti kiekvieną reiškinį, ir kiekvieną lietuvišką išsireiškimą patys, o ne dėl to, kad kažkas taip pasakė arba taip nusprendė.
Jeigu mes galime – privalome!
Saugumas
LR Konstitucijos
6 str.: Kiekvienas savo teises gali ginti remdamasis Konstitucija;
18 str.: Žmogaus teisės ir laisvės yra prigimtinės;
29 str.: Įstatymui ir kitoms valstybės institucijoms ar pareigūnams visi asmenys lygūs;
30 str.: Asmuo, kurio konstitucinės teisės ar laisvės pažeidžiamos, turi teisę kreiptis į teismą;
48 str.: Kiekvienas žmogus gali laisvai pasirinkti darbą bei verslą ir turi teisę turėti tinkamas
saugias ir sveikas darbo sąlygas, gauti teisingą apmokėjimą.
Lietuvos Respublikos Prezidentas Valdas Adamkus: „Esu įsitikinęs, kad bet kokia mūsų gyvenimo pažanga yra galima tik išugdžius, įtvirtinus moralės standartą, pagal kurį už savo žodžius ir poelgius žmogus būtų atsakingas ir sau pačiam ir kitiems.“
(Prezidento Valdo Adamkaus biografija 2021 m. 295 pusl.)
Lietuvos Respublikos Prazidentas Valdas Adamkus: „Mes sakome žmogaus gyvenimas yra absoliuti vertybė. Privalome apgaubti jį tiesa ir teisingumu, įstatymų ir valstybės institucijų globa. Visa man suteiktos prezidentinės valdžios galia aš sieksiu, kad Lietuvoje įsitvirtintų sąžininga ir dora, rūpestinga ir paslaugi, atsakinga ir morali visų lygių valdininkija, kurios pagrindinis principas būtų ne valdyti, o tarnauti, t. y. padėti, patarti ir, žinoma, spręsti.“ (biografija 2021 m. 298 psl.)
Tai yra „auksinės“ mintys ir idėjos, kurias, kartu su iš Jo Ekscelencijos Lietuvos Prezidento Valdo Adamkaus valdžios įgaliojimų perėmimu, turėtų perimti visi prezidentai, Seimo ir Vyriausybės vadovai.
Lietuvos Respublikos Konstitucija 21 str. 2 ir 3 dalys:
Žmogaus orumą gina įstatymas;
Draudžiama žmogų kankinti, žaloti, žeminti jo orumą, žiauriai su juo elgtis, taip pat nustatyti tokias bausmes.
Gerai, kad šiuo metu žmogaus orumo, iš jo pasityčiojimo, taip vadinamo mobingo temomis vyksta diskusijos. Tarptautiniu lygiu. 2019 m. birželio mėn. 21 d. Ženevoje priimta Konvencija Nr. 190, „Dėl smurto ir priekabiavimo darbo pasaulyje panaikinimo“. Bet tai ir rodo, kad tema yra aktuali, ir tik diskusijų maža. Konstitucija ir įstatymas tai yra knyga, kurioje parašyta. Tačiau pati savaime Konstitucija negali pakilti nuo lentynos ir eiti ginti žmogaus orumo. Tuo turi užsiimti atsakingi asmenys. Ta veika turi būti aktyvuota.
Prieš 42 metus man pačiam teko patirti patyčias, bandymus mane išgyvendinti iš darbo. Buvau žeminamas savo bendradarbių, kurie po to atsiprašinėjo, prisipažino, kad jiems taip buvo liepta. Tie patys veiksmai, kurie prieš mane buvo, prieš 42 metus, šiuo metu vykdomi UAB „Vilniaus viešajame transporte“, prieš kai kuriuos (ne vieną) vairuotojus. Savo noru priverstinai išvarė iš darbo autobuso vairuotoją, kuris pabandė sąžiningai dirbti ir išaiškinti, kas jam trukdė, paieškoti teisingumo.
Šiaulių medikė nusižudė. Šis vairuotojas vos vos nepadarė to paties. Kai Generaliniam direktoriui priminiau apie tokią aplinkybę, jis bandė patarti man, pasiūlyti tam vairuotojui kreiptis į pagalbos liniją. Aš pabaigiau ir patikslinau jo mintį: pas psichiatrus?
Direktorių užplūdo emocijos, jeigu aš dar kartą tai paminėsiu, jis netoleruos ir man dėl to kažkas tai atsitiks.
Vadovaudamasis Konstitucijos 48 str.: „Kiekvienas žmogus gali laisvai pasirinkti darbą ..“, šis vairuotojas, palaikomas ir ginamas profesinės sąjungos, kreipėsi dėl iš naujo priėmimo į darbą.
Nors autobusų vairuotojų labai trūksta, tačiau atgal į darbą priimti atsisakoma, vadovaujantis Lietuvos Aukščiausio Teismo vienoje byloje priimtu sprendimu, kad Konstitucijos 48 str. nėra absoliutus. O tai reiškia, kad darbuotojas, norėdamas dirbti pasirinktą darbą, negali kelti darbdaviui jokių reikalavimų, nes gali būti atleistas, darbdavys tokio darbuotojo atsikratys, tuo
prigrasins ir kitiems darbuotojams – nedrįskit!
Ne tik paminėtas Konstitucijos straipsnis, bet ir kiekvienas įstatymas, bei bet koks kitas teisės aktas nėra absoliutus. Įstatymas neveikia tuštumoje ir galioja tam tikromis sąlygomis ir aplinkybėmis. Todėl darbdavys (ir teismas) negali remtis vien šia „teismo praktika“, o turi būti nagrinėjamos konkrečios kitos aplinkybės. Jeigu pilietis turi teisę, tai ta teise pasinaudoti, dirbtinai riboti jam negalima.
Viešai pripažintina, kad darbuotojai ir darbuotojų organizacijos yra silpnesnioji pusė. Darbdavys yra veiklos organizatorius, įgyvendina savo idėjas, valdo pinigus, todėl natūraliai ir teisėtai gali priimti sprendimus darbuotojo atžvilgiu, laikydamasis įstatymo, bet be jokio teismo sprendimo.
Jeigu su kažkuo nesutinka darbuotojas, savo teises jis jau gali ginti tik trečiųjų asmenų,
(inspekcijų, komisijų, teismų) pagalba.
Darbdavys savo problemas iš karto žino pats. Tolygu darbdavys vaikšto savo kojomis. Darbuotojų problemas sprendžiantiems organams ginčas yra naujiena. Jiems reikia įsigilinti į aplinkybių detales. Tolygu, darbuotojas vaikšto protezų arba ramentų pagalba.
O dar veikia ir žmogiškasis faktorius tuo, kad darbdavys yra turtingesnis. Ginčus sprendžiantiems asmenims galima kažko tikėtis iš jo paties arba jis gali daryti poveikį aukštesniems ginčų sprendimo organams.
Neginčytini reikalavimai, kad darbuotojai irgi turi atlikti savo pareigas sąžiningai ir tinkamai, tačiau darbdavys ir savo netinkamo darbo organizavimo pasekmes turi galimybę suversti žemiausiai grandžiai. Kartais ir ne retai tuo pasinaudojama.
Savižudybės
Savižudybė yra tragedija.
Taigi, jeigu pastebime, kad žmogus yra kažkuo susirūpinęs, pirmiausia, turime susirūpinti savo atsakomybe, kuo mes galime padėti.
Psichologo pagalba yra naudinga tik tada, kai situacija yra be realios pagalbos galimybių, pavyzdžiui dėl nepagydomos ligos, arba pilietis pats savo neatsakingais veiksmais, ar dėl savo kaltės į tokią situaciją pateko. Psichologo pagalba labai naudinga, sprendžiant šeimos problemas, kadangi į šeimos reikalus niekas negali kištis, neįmanoma nustatyti šeimos santykių detalių normų, nes tai kiekvieno žmogaus jausmai ir jie skirtingi ir neliečiami.
Tačiau, jeigu žmogus kovotojas, ieško teisingumo, tai jam pasiūlyti psichologą, bus pasityčiojantis vertinimas: „esi kvailas ir nesigydai“, „tau reikia psichiatrinės“ „aš tavimi netikiu”. Žmogui reikia teisingumo, o psichologas jam pasakas pasakos!?
Reklamos ruošiamos su psichologiniu „prieskoniu“. Žmonės perka, gydosi, kartais luošinasi, atiduoda pinigus, kita ką turi, daro sau kenkiančius veiksmus pašalinių asmenų psichologinėje įtakoje.
Tokia praktika buvo populiari sovietiniais laikais. Kas nepatenkintas – į psichiatrinę! Ten visada yra priemonių nepatenkintą apraminti legaliais „migdomaisiais“, priversti pačiam piliečiui pripažinti save neveiksniu! Nėra žmogaus – nėra problemos!
Būdami atsakingi už žmogaus likimą, darbdavys už darbuotojo arba profesinės sąjungos lyderis už profesinės sąjungos nario, turime prisiimti ir atsakomybę.
Kai žmogaus niekas nesupranta, nenori išklausyti, žmogus nepraranda proto (bent jau ne visada), bet praranda gyvenimo prasmę. Tai (galimai) nėra beprotybė, o logiškas išmastymas. Žmogus daro sau žalą, paskelbia bado streiką ir ne dėl depresijos, o taip reiškia protestą. Psichiatrų paslaugos, kaip piliečio nestabilumo epizodas lieka asmens charakteristikoje
visam gyvenimui.
Taip susikuria precedentas: kovoti beprasmiška. O skriaudikai dėl to pajunta nebaudžiamumą. Visuomenės erozija plečiasi.
Bet kurią problemą sprendžiant, būtina pirmiausia išsiaiškinti, nustatyti diagnozę, kokios teisės buvo pažeistos, kokios tų pažeidimų priežastys (ar tai nebuvo diskriminacija, ar tai nebuvo lygių galimybių, mobingo problemos), pašalinti tas priežastis, prevencija užkirsti kelią toms priežastims atsirasti.
Išankstinis, neprofesionalus psichologinės paslaugos teikimas žaloja, luošina žmogų, turi susidorojimo požymių.
Ne nuo psichologų ar psichiatrų reikia pradėti.
Vidinis įsitikinimas
Jeigu žmogaus psichologinė pusiausvyra sutrinka santykių su kitais žmonėmis pagrindu, tai yra teisingumo problemos. Tai dar neįrodo, kad dėl to tikrai ne pats žmogus, o kažkas kitas kaltas, tačiau tokia tikimybė yra didelė. Jeigu tarp darbuotojų arba tarp vadovų ir darbuotojų išryškėja nukrypimai nuo normalių santykių ir kyla ginčai, teismais turi būti visapusiškai išnagrinėta ir įvertinta.
Tokių problemų sprendimų kokybei didžiausią įtaką daro aukščiausio lygio teisės institucijų, teismų taip vadinama praktika. Jų pavyzdžiu seka visos kitos teisinės institucijos (žemesni teismai, Valstybinės darbo ir kitos inspekcijos).
O šiai praktikai didžiausią įtaką daro tiek Civilinio, tiek Baudžiamojo kodeksų atitinkamos nuostatos, kad teisėjai priima sprendimus vidiniu savo įsitikinimu. Toliau pratęsiama, „visapusiškai išnagrinėjus visas aplinkybes įstatymo pagrindu“.
Tačiau kada ginčo aplinkybės jau išnagrinėtos „visapusiškai“, ką dar reikia išsiaiškinti, o ko ne, teisėjas vėl sprendžia savo vidiniu įsitikinimu. Ir nepalankiais reikalavimais ištirti arba vertinti aplinkybes konkrečiai, savo
sprendimuose nieko neargumentuoja, o „paaiškina“: „kitais klausimais teismas nepasisako, nes jie
neturi reikšmės bylai“.
Tokiu būdu ginčų sprendimas priklauso ne nuo teisingumo, o nuo sprendžiančio organo asmenų absoliutaus vidinio įsitikinimo, kuris priklauso nuo tų asmenų momentinės nuotaikos ir nuo daugelio jį įtakojančių kitų aplinkybių. Teismai nesiima nagrinėti bylų dėl tokių darbdavio taikytų priemonių, nuo kurių, jų nuomone, nėra materialinės žalos, neprarandama darbuotojo atlyginimas, sakysime įspėjimas, laikydami, kad tai neturi reikšmės šalims.
Iš tikrųjų tai irgi darbuotojui turi reikšmę. Nepagrįstas įspėjimas pažemina žmogaus orumą. Taip kyla ginčas dėl garbės ir orumo pažeminimo.
Darbuotojas „pakabinamas“, jaučia stresą, laukia už ką gali būti priimtas pakartotinas toks sprendimas. Tai gali būti persekiojimo, diskriminacijos ar mobingo pradžia. Už antrą tokį patį reiškinį darbuotojas jau gali būti atleistas iš darbo darbdavio valia. Tai gali būti įspėjimas ne už tai, ką darbuotojas padarė ar nepadarė, o potekstinis reikalavimas būti darbdaviui lojaliu, nesiginčyti, vykdyti ir tai, ko neprivalo, arba net fiziškai negali.
Todėl, jeigu darbuotojas tai ginčija, teismai turėtų spręsti ir tokias bylas, tokį darbdavio sprendimą įvertinti arba panaikinti.
Teisėjai negali būti šamanai ir negali vadovautis kažkokių dvasių atsūstu „savo vidiniu įsitikinimu“. Klausimas: kas tai yra tas „vidinis įsitikinimas“? Tokio termino apibrėžimo nėra.
Tikėjimas yra dogma, kurio nereikia įrodinėti, reikia tiesiog tikėti. Sprendžiant bylas, negalima tikėti, reikia žinoti, turi būti įrodyta ir pagrįsta.
Teisėjai turi (arba bent jau privalo) turėti tam tikrą išsilavinimą, vadovautis mokslinėmis išvadomis, pagal savo teisinio išsilavinimo lygį turi ne įsitikinti, tikėti, bet aiškiai žinoti, kaip vertinti teisminio tyrimo duomenis, sugebėti taikyti gautus rezultatus pagal teisines normas, vadovautis moksliniais teisiniais principais, vertinant nusikaltimo, nusižengimo ar kaltės lygį.
Įstatymui ir kitoms valstybės institucijoms ar pareigūnams visi asmenys (ir seimo nariai, teisėjai ir prezidentai) yra lygūs. Konstitucija yra viena, įstatymų sistema yra viena. Visų teisės normų supratimas visų piliečių, tuo labiau teisės specialistų supratimas turi būti vienodas, ir toks, kokį nustatė įstatymų leidėjas, o ne toks, koks „šovė“ į galvą atskiram teisininkui ar
teisėjui.
Pradedant darbdaviu, taikančiu žemiausio lygio poveikio priemones, iki aukščiausių teismų lygio, taip pat tyrimo institucijų atstovai, pats Respublikos Prezidentas ir Seimas turi būti atsakingi už savo darbą.
Neveikiant tinkamai darbo santykių apsaugos sistemai, darbuotojai ne skatinami dirbti sąžiningai iš pareigos, bet verčiami dirbti iš baimės. Darbas baimėje sukelia nervinimąsi, didina klaidų galimybes. Dėl to blogėja gaminių ir paslaugų kokybė, atsitinka nelaimingi atsitikimai.
Tokioje aplinkoje sparčiai vystosi diskriminacija, o paskui ją korupcija, kuri turi didelę neigiamą reikšmę ir daro didelę žalą visuomenei ir valstybei.
Todėl aukštesnei ypač teismų ir aukščiausio lygio teismų dėmesys turi būti ypatingas darbdavių priimtiems teisiniams sprendimams darbuotojų atžvilgiu, ar jie ne viršija savo įgaliojimų, ar visapusiškai išnagrinėja darbuotojo pretenzijas, reikalavimus ar paaiškinimus.
O kiekvienas teismo sprendimas tikrai daro poveikį ne tik asmeniui, kurio problemos sprendžiamos, bet ir visuomenei. Visuomenę tai irgi „auklėja“. Tas poveikis turi būti teigiamas ir naudingas visuomenei, o toks jis bus tik, jeigu ginčas bus išspręstas teisingai.
Pilietis, kurio teisėti interesai nebuvo apginti, savo nepasitenkinimu pasidalija su savo artimaisiais, kolegomis, pažįstamais. Iš to daro išvadas jis pats ir gavę informaciją kiti asmenys, vertindami pasitikėjimą teismais ir teisingumu, priimdami sprendimus įvairiose sudėtingose aplinkybėse, siekdami pasiekti savo ne tik teisėtų, bet ir neteisėtų interesų tenkinimą.
Aukštesnio teismo sprendimų pavyzdžiais remiamasi priimant sprendimus ir kituose ginčuose ar bylose po to. Todėl ir ta taip vadinama teisminė praktika turėtų būti įvertinama dar ir moksliniu požiūriu, mokslinėmis išvadomis, kaip tai galėtų paveikti visuomenę. Tai turėtų vertinti, pripažinti išvadas ir moksliniai institutai.
Teisėjai yra (turi būti) nepriklausomi ne tik nuo kitų asmenų, bet ir nuo savo paties vidinio poveikio. Bet nuo įstatymo jie turi būti priklausomi ir dėl ginčo turi priimti sprendimą pagal įstatymą, net jeigu asmeniškai teisėjui atrodytų kitaip (jo vidinis įsitikinimas būtų kitoks).
Jeigu teisėjas kategoriškai nesutinka su įstatymo nuostata, jis turi nusišalinti nuo tos bylos (kaip ir atvejais, esant asmeninio suinteresuotumo) arba iš viso atsisakyti teisėjo darbo. Teisėjas irgi yra žmogus ne iš kitos planetos, turi savo emocijas, savo gyvenimo patirtį, gyvena toje pačioje visuomenėje.
Nors jis turi būti nešališkas, bet jis bus nešališkas tik, jeigu priimdamas sprendimus, vadovausis tik išimtinai įstatymų normomis arba normų ribose. Išsilavinusių piliečių, advokatų, prokurorų ir teisėjų supratimai apie įstatymą,
kiekvienoje ginčo stadijoje turi sutapti.
Teisėjai ir kiti teisininkai turi nuolatos tobulintis, ne tik mėgdžioti kažkieno priimtus sprendimus, bet ir juos suprasti. Teisėjai turi žinoti, kad visi teismo sprendimai negali būti priimami dėl keršto, o tiktai tam, kad įvykdyti teisingumą. Todėl TEISINGUMAS bent jau teisme turi būti TIKRAS.
UAB „Vilniaus viešasis transportas“ profesinės sąjungos „Solidarumas“ ir SĮ „Susisiekimo paslaugos“ darbininkų sąjungos pirmininkas Jonas Petraška