2018 m. sausio 1 d. Lietuvos Vyriausybė palengvino darbuotojų iš taip vadinamų trečiųjų šalių, kurios nepriklauso Europos Sąjungai (ES), įdarbinimo tvarką Lietuvoje. Vyriausybė tai padarė ne tik nederinusi su profesinėmis sąjungomis, bet net joms apie nepranešusi, nors tai prieštarauja europinio socialinio dialogo principui, kad tokie sprendimai turi būti derinami su visais socialiniais partneriais, o ne vien tik su darbdavių organizacijomis!
Lietuvos profesinė sąjunga „Solidarumas” iš karto pasikvietė pasiaiškinti šio liberalizavimo autorių Lietuvos vidaus reikalų viceministrą Giedrių Surplį, kuris paaiškino, jog šie palengvinimai yra padaryti siekiant surinkti daugiau mokesčių, nes Lietuvoje jau dirbo daug užsieniečių, kurie Lenkijoje gavę leidimus dirbti ES mokėdavo mokesčius Lenkijos įmonėms, kurios juos siųsdavo dirbti į Lietuvą. Viceministras pažadėjo, kad po pusmečio šis įstatymas bus peržiūrimas ir profesinės sąjungos galės pateikti savo pastabas. Daugiau: https://www.lps.lt/18-lps-naujienos/1953-susitikimas-su-vidaus-reikal-viceministru-giedriumi-surpliu
Stebina tai, kad Vyriausybė, nepaisant to, kad daugiau nei pusė milijono gyventojų emigravo iš Lietuvos, o emigracija yra viena didžiausių pasaulyje, patikėjo nesąžiningų darbdavių melu, kad Lietuvoje trūksta darbuotojų ir palengvino užsieniečių įdarbinimą, nors nedarbas Lietuvoje tebėra didelis ir apima net 7 % visų darbuotojų. Tokio lygio nedarbas paprastai laikomas krizės požymiu, nes šalies ūkis laikomas „sveiku”, jei nedarbas neviršija 4%.
Darbuotojai iš užsienio dažnai sukelia reiškinį, kuris vadinamas socialiniu dempingu, kuomet padaugėjus darbuotojų iš darbdaviai nebekelia vietiniams darbuotojams atlyginimų ir nustoja gerinti jų darbo sąlygas. Tačiau užsieniečių, dažniausiai iš buvusių sovietinių respublikų, antplūdis statybose, transporte, kai kuriose gamyklose Lietuvoje sukėlė pačią blogiausią socialinio dempingo formą: darbdaviai paprasčiausiai keičia vietinius darbuotojus užsieniečiais, nes šie sutinka dirbti už mažesnį atlyginimą nei vietiniai darbuotojai. Taip darbdaviai vietoj to, kad keltų atlyginimus, nes darbuotojai pakilus kainoms nebegali išgyventi už tą patį atlyginimą, su Vyriausybės leidimu atsiveža pigios „darbo jėgos”, o atleistiems Lietuvos darbuotojams belieka emigruoti.
Lietuvos darbdaviai labai dažnai apgaudinėja užsieniečius, kurie nemoka valstybinės kalbos, nežino Lietuvos įstatymų. Įprasta, kad užsienietis, atvykęs į Lietuvą, turi perrašyti darbo sutartį, kurią sudarė savo šalyje, nes atseit nebėra žadėto darbo, ir dirbti už mažesnį atlyginimą ir blogesnėmis sąlygomis.
Dar daugiau, užsieniečiams dažnai nesumokama ir to sumažinto atlyginimo, jį mažinant už padarytą menamą ar tikrą broką, teisėtų ar neteisėtų darbo taisyklių pažeidimus ir panašiai, arba net suklastojant jų parašus ant algalapių.
Užsieniečių antplūdis padidino „šešėlį”, nes užsieniečiai dažnai yra verčiami pasirašyti, kad gavo didesnius atlyginimus nei jiems išmokėjo. Tai ypač paplitę Lietuvos krovininio autotransporto įmonėse, mokant vairuotojams dienpinigius.
Toks nekontroliuojamas užsieniečių antplūdis didina emigraciją, nes verčia Lietuvos darbuotojus emigruoti, yra nenaudingas valstybei, nes užsieniečiai ne tik mažiau moka mokesčių, kadangi skirtingai nuo vietinių darbuotojų uždirbtus pinigus išleidžia ne Lietuvoje, o siunčia į savo šalis, bet ir stabdo atlyginimų augimą, kuris yra vidaus vartojimo ir viso šalies ūkio augimo variklis, todėl nenaudingas ir verslui.
Lengva galimybė atsivežti pigios „darbo jėgos”, nenaudinga ir pačiam verslui, kuris įdarbina „pigius” užsieniečius, nes neskatina jo geriau organizuoti darbo ir investuoti.
Tai vyksta tuo metu, kai pasaulyje pagreitį įgauna „skaitmeninė revoliucija”, kuri išlaisvins daug darbo vietų, o įmonės, besiremiančios pigia darbo jėga, paprasčiausiai išnyks. Lietuvos valdžia, lengvindama „pigių” užsieniečių įdarbinimą, tuo pačiu skatina technologinį Lietuvos atsilikimą ir stabdo jos pažangą.
Tai, kad Lietuvos įmonės, nepaisant palankių ekonominių sąlygų, investuoja daug mažiau nei ES vidurkis, nurodo ir Europos komisija, Tarptautinis valiutos fondos, Ekonominės plėtros ir bendradarbiavimo organizacija, kurios nare šiemet tapo Lietuva, bei kitos tarptautinės organizacijos.
Profesinės sąjungos neprieštarauja, kad būtų leista įdarbinti specialistus iš užsienio, kurių dabar iš tiesų nėra, nes jie Lietuvoje neruošiami arba dar neparuošti, o jų darbas sukuria darbo vietas vietiniams darbuotojams. Pavyzdžiui, atidarius „Rayanair” lėktuvų remonto bazę Kaune trūksta aukštos kvalifikacijos lėktuvų remontininkų, kurie privalo turėti atitinkamus tarptautinius kvalifikacijos sertifikatus ir reikalaujamą darbo stažą.
Tačiau kol kas dabartinė užsieniečių iš trečiųjų šalių įdarbinimo tvarka Lietuvoje yra naudinga tik nesąžiningiems ir nesugebantiems gerai organizuoti darbo darbdaviams, kurie daro pelną, apgaudinėdami darbuotojus ir nemokėdami mokesčių valstybei.
Visas darbdavių kalbas, kad palengvinta užsieniečių iš trečiųjų šalių įdarbinimo tvarka privilios daug talentų iš užsienio, neigia paskutiniai Migracijos departamento pateikti duomenys, rodantys, kad iš 30 000 užsieniečių, gavusių leidimus dirbti Lietuvoje, tik 200 (!) buvo aukštos kvalifikacijos!
Todėl Lietuvos profesinės sąjungos „Solidarumas” atstovai po 2018 m. rugpjūčio 7 d. susitikimo su naujuoju Vidaus reikalų viceministru Arūnu Gražuliu atsiuntė savo pasiūlymus kaip pagerinti užsieniečių iš trečiųjų šalių įdarbinimo tvarką, kad būtų išvengta socialinio dempingo, užsieniečių apgaudinėjimo, mokesčių slėpimo ir nesąžiningos konkurencijos.
Pateikiame žemiau Lietuvos profesinės sąjungos „Solidarumas” pasiūlymus, kaip išvengti socialinio dempingo, kurie buvo nusiųsti Vidaus reikalų viceministrui Arūnui Gražuliui ir Socialinių reikalų ir darbo ministrui Linui Kukuraičiui.
Lietuvos Respublikos Vidaus reikalų viceministrui Arūnui Gražuliui,
Dėl darbuotojų iš trečiųjų šalių įdarbinimo
Kaip tarėmės susitikimo rugpjūčio 7 d. metu, siunčiame savo pasiūlymus.
Lietuvos įmonės, norinčios įdarbinti darbuotojus iš trečiųjų šalių, turi būti nepriekaištingos reputacijos, veikti ne trumpiau nei penkerius metus ir per tą laiką neturėti jokių pažeidimų darbuotojų atžvilgiu, kuriuos nustatė Darbo inspekcija, Darbo ginčų komisija ar kitos valstybinės institucijos. Taip būtų išvengta blogų darbdavių, kurie nustačius pažeidimus, įmones uždaro ir veikia nauju pavadinimu, kol vėl nustatomi tie patys pažeidimai.
Jei Darbo inspekcija, Darbo ginčų komisija ar kitos Lietuvos valstybės kontrolės įstaigos nustato, kad Lietuvos įmonė pažeidė nors vieno darbuotojo iš trečiųjų šalių teises, nesumokėdama sutarto atlyginimo, privertė dirbti ar gyventi sąlygomis, kurias draudžia Lietuvos įstatymai, tokios įmonės iš karto penkeriems metams išbraukiamos iš „Baltojo sąrašo“. Iki šiol yra daug įmonių, kurius nuolatos pagaunamos pažeidžiant darbuotojų iš užsienio teises, bet nepaisant to toliau turi teisę juos įdarbinti.
Lietuvos įmonės tuoj pat turi būti braukiamas iš „Baltojo sąrašo“, jei nustatyta, kad atvykęs darbuotojas turėjo pasirašyti kitą darbo sutartį, pabloginusią jo darbo sąlygas, nei buvo pasirašyta prieš jiems atvykstant į Lietuvą.
Atlyginimai darbuotojams iš trečiųjų šalių turi būti mokami tik pavedimu, o ne „grynais“ pinigais, nes darbdaviai verčia užsieniečius pasirašyti, kad jie uždirbo daugiau nei iš tiesų, taip didinant „šešėlį“.
Dienpinigiai užsieniečiams turi būti mokami visu 100%, neleidžiant jų sumažinti, nes gyvendami svetimoje šalyje jie turi daugiau išlaidų.
Kad Lietuvos darbdaviai keltų atlyginimus Lietuvos darbuotojams, o nekeistų juos „pigesniais“ užsieniečiais, turi būti įvestos Estijoje jau egzistuojančios užsienio darbuotojų kvotos, kurios leidžia įdarbinti ne daugiau užsieniečių nei 0.01% visų šalies gyventojų.
Darbuotojams iš trečiųjų šalių kitų Vakarų šalių pavyzdžiu turi būti mokamas 50% didesnis atlyginimas už tą patį darbą nei vietiniams darbuotojams tam, kad darbdaviai didintų atlyginimą vietiniams, o ne ieškotų „pigesnių“ užsieniečių, kai kainos pakilo ir darbuotojai nebegali išgyventi už tą atlyginimą, kuris buvo mokamas iki kainų pakilimo.
Lietuvos statybos įmonėse gali dirbti tik tie užsieniečiai darbuotojai, kurie turi Lietuvos asociacijos sukurtą „statybininko kortelę“, kuri leidžia lengvai nustatyti statybos darbų reglamentavimo pažeidimus.
Darbo inspekcija ir kitos valstybinės priežiūros institucijos turi dažniau nei kitas įmones tikrinti įmones, kurios įdarbino užsieniečius iš trečiųjų šalių. Būtina sukurti veiksmingą įstatyminę bazę, kuri užtikrinantų, kad anksčiau išvardinti pasiūlymai būtų vykdomi.
Migracijos departamentas ir kitos valstybinės institucijos, išduodančios leidimus užsieniečiams dirbti lietuvoje, turi juos informuoti apie profesines sąjungas, kurios gali apginti jų teises, nurodant profesinių sąjungų kontaktus.
Pagarbiai
Lietuvos profesinės sąjungos „Solidarumas“ pirmininkė Kristina Krupavičienė