2024 m. lapkričio 7 d. Lietuvos profesinės sąjungos „Solidarumas“ pirmininkė Kristina Krupavičienė Briuselyje dalyvavo Europos profesinių sąjungų instituto konferencijoje „Po 20 metų: darbo santykių perspektyvos Centrinėje ir Rytų Europoje 2004 metais tapus Europos sąjungos narėmis“, kuriame Bulgarijos, Čekijos, Estijos, Kipro, Latvijos, Lenkijos, Maltos, Slovėnijos, Vengrijos profesinių sąjungų atstovai ir ekspertai aptarė kaip per laikotarpį nuo įstojimo į Europos Sąjungą (ES) pasikeitė darbuotojų padėtis naujose ES narėse.
Pristatydama darbuotojų padėtį Lietuvoje K. Krupavičienė padėkojo Europos profesinių sąjungų konfederacijai (ETUC) už pagalbą dalinantis savo patirtimi ir šviečiant ir Lietuvos profesinių sąjungų narius. Ji paminėjo, kad europinė direktyva Dėl minimalios algos, reikalaujanti, kad kolektyvinės sutartys aprėptų 80 proc. visų šalies darbuotojų, pagerins darbuotojų padėtį.
Šiuo metu viešajame sektoriuje darbuotojų aprėptis sudarant Nacionalinę ir šakų kolektyvines sutartis auga, tačiau privačiame sektoriuje tai nevyksta. Kelių transporto šakos kolektyvinė sutartis galiojo tik vienerius metus ir nebuvo pratęsta. Darbdaviai, politikai ir žiniasklaida dar vis neigiamai žiūri į profesines sąjungas. Lietuvos darbdaviai nenori didinti algų ir nori konkuruoti žemais atlyginimais su Indija ar Bangladešu arba galbūt toks požiūris yra dėl sovietinės patirties, kai profesinės sąjungos buvo paverstos komunistų partijos tarnaitėmis.
Valstybė galėtų paskatinti socialinį dialogą ir kolektyvinių sutarčių sudarymą, jei teiktų pirmenybę laimėti viešuosius konkursus įmonėms, kurios rūpinasi savo darbuotojų gerove ir yra sudariusios kolektyvines sutartis. Todėl Lietuvos profesinės sąjungos palaiko ETUC reikalavimus keisti šia kryptimi viešųjų pirkimų tvarką.
Auganti problema Lietuvoje yra darbo migrantų iš trečiųjų šalių ir komandiruojamų darbuotojų išnaudojimas, kai pavyzdžiui Lietuvos verslininkas atidaro įmonę Lenkijoje, pasikviečia iš Afrikos ar Pakistano darbuotoją ir komandiruoja jį darbui į Lietuvą. Tokiu atveju Lietuvos profesinei sąjungai ir Valstybinei darbo inspekcijai sunku apginti jo teises, nes nors jis dirba Lietuvoje, bet yra įdarbintas Lenkijoje, kurios institucijos turi užtikrinti jo teisių apsaugą, tačiau, kadangi tas darbuotojas dirba ne Lenkijoje, šios šalies institucijoms taip pat sunku apginti užsieniečio teises.
Lietuvos profesinėms sąjungoms sunku apginti darbuotojų teises dar ir dėl to, kad darbdaviui yra lengva iš darbo profesinių sąjungų vadovus, sumokant dideles išeitines išmokas, pabloginant jų darbo ir apmokėjimo sąlygas be profesinės sąjungos sutikimo.
K. Krupavičienė pažymėjo, kad lankantis Briuselyje jai tenka dažnai susidurti su streikais.
Tačiau Lietuvoje norint paskelbti streiką profesinės sąjungos turi praeiti dvejų metų teismų procesus, kaip tai atsitiko, kol profesinė sąjunga surengė streiką Vilniaus viešajame transporte.
„Derybos be teisės streikuoti yra tik išmaldos prašymas,“ – pasakė Lietuvos profesinės sąjungos „Solidarumas“ pirmininkė.
Daugiau skaityti ir žiūrėti čia nuo 2 val. 45 min.