Ieškovė (darbuotoja) kreipėsi į Darbo ginčų komisiją (toliau – DGK), prašydama pripažinti atleidimą iš darbo DK 59 str. 1 d. pagrindu neteisėtu, priteisti vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką, kompensaciją, 2500 eurų neturtinės žalos atlyginimą. Nurodė, jog atleista iš darbo nepagrįstai ir be teisėtos priežasties nutraukti darbo sutartį. Paaiškino, kad buvo išrinkta pas atsakovą (darbdavį) veikiančios UAB „Termoizola” darbuotojų profesinės sąjungos pirmininke, 2020 m. vasarą ieškovė kreipėsi į darbdavį nurodydama, kad atsakovo Rytų regiono vadovas neteisingai skirsto atlyginimus pagal atsakovo darbo apmokėjimo nuostatus. Kadangi atsakovo vadovai šią problemą ignoravo, ieškovė kaip profesinės sąjungos pirmininkė susitiko su atsakovo akcininko atstovu. Po šio susitiko jai buvo pradėta priekaištauti dėl ieškovės darbo, buvo reikalaujama išeiti iš darbo, kabinėjamasi prie kiekvieno ieškovės išrašyto dokumento ir daromas psichologinis spaudimas. Dėl tokių atsakovo atstovų veiksmų pablogėjo ieškovės sveikata, atsirado nemiga, širdies ritmo sutrikimai, apetito praradimas, galvos skausmai. 2020 m. lapkričio 24 d. atsakovas kreipėsi i Valstybinės darbo inspekcijos (toliau – VDI) Kauno skyrių dėl sutikimo atleisti ieškovę UAB „Termoizola” darbuotojų profesinės sąjungos pirmininkę iš darbo. VDI Kauno skyrius davė sutikimą atleisti ieškovę iš darbo pagal DK 59 str. 1 d. 2020 m. gruodžio pabaigoje pas atsakovą vyko darbo tarybos rinkimai ir ieškovė buvo išrinkta į atsakovo darbo tarybą. 2022 m. sausio 19 d. ieškovė buvo įspėta apie darbo sutarties nutraukimą pagal DK 59 str. 1 d. Įspėjime abstrakčiai buvo nurodyta, kad ieškovė jai pavestas darbo funkcijas vykdo nerūpestingai, neprisiima atsakomybės už pasikartojančius savo darbinių funkcijų vykdymo trūkumus, savivaliauja ir nepripažįsta atsakovo nustatytos darbo tvarkos. 2022 m. sausio 19 d. atsakovo generalinė direktorė priėmė sprendimą nuo 2022 m. sausio 19 d. nutraukti darbo sutarti su ieškove pagal DK 59 str. 1 d., tačiau atsakovė nesikreipė į VDI Kauno skyrių dėl sutikimo atleisti iš darbo ieškovę kaip atsakovės darbo tarybos narę.
Atsakovas, nesutikdamas su ieškovės reikalavimais, nurodė, kad priėmus darbuotoją į darbą ir šiai pradėjus dirbti, darbdavys ilgą laiką neturėjo nusiskundimų darbuotojos atliekamo darbo kokybe, pareigų vykdymu ar kitais su darbo funkcijų atlikimu susijusiais klausimais, tačiau nuo 2019 metų situacija pradėjo sparčiai blogėti – darbuotoja ėmė atmestinai vykdyti jai priskirtas darbo funkcijas, pradėjo daryti elementarias klaidas, elgtis nerūpestingai, neprisiimti jokios atsakomybės už savo veiksmų trūkumus, savavaliauti, tokiu būdu iš esmės nepripažindama jokios darbdavio nustatytos tvarkos, savo elgesiu pradėjo rodyti akivaizdų priešiškumą darbdaviui, kryptingą nusistatymą darbdavio nustatytai tvarkai, nepagarbą kolegoms. Galiausiai darbuotojos elgesys peraugo į atvirą kovą su tiesioginiais jos vadovais ir pačiu darbdaviu, buvo dirbtinai kurstoma įtampa, bandoma skaldyti ir supriešinti dirbantį kolektyvą, skatinant darbuotojus pasirinkti, darbuotojos požiūriu, neva tai vieną iš „kovojančių“ pusių.
DGK ieškovės (darbuotojos) prašymą tenkino iš dalies. Nurodė, kad Lietuvos Respublikos profesinių sąjungų įstatymo 21 str. nustato, kad darbdavys negali atleisti iš darbo darbuotojo, išrinkto į įmonėje, įstaigoje, organizacijoje veikiančios profesinės sąjungos atstovaujamąjį ir (arba) valdymo organą laikotarpiu, kuriam jie išrinkti, darbdavio iniciatyva nesant darbuotojo kaltės negavęs tos profesinės sąjungos atstovaujamojo ir (arba) valdymo organo išankstinio sutikimo. Tokių sutikimų iš profesinės sąjungos ir darbo tarybos atsakovas negavo ir net į jas nesikreipė. Pažymėjo, kad ieškovė atleista iš darbo įsakymo priėmimo dieną. Atsakovas nesilaikė trijų darbo dienų įspėjimo termino. DGK konstatavo, jog ieškovė iš darbo atleista nesant darbuotojų atstovų (profesinės sąjungos ir darbo tarybos) sutikimų bei VDI sutikimo atleisti darbuotoją, kaip darbo tarybos narį, iš darbo bei nesilaikant įspėjimo termino.
DGK nurodė, kad įsakyme apie darbo sutarties nutraukimą abstrakčiai nurodoma, kad „ieškovė jai pavestas darbo funkcijas vykdo nerūpestingai, neprisiima atsakomybės už pasikartojančius savo darbinių funkcijų vykdymo trūkumus, savivaliauja ir nepripažįsta atsakovės nustatytos darbo tvarkos“. Į darbo bylą pateiktuose dokumentuose, surašytuose 2020 metais laikotarpyje nuo liepos iki gruodžio pasisakoma, kad: „buvo fiksuoti taip pat ir šiurkščiais laikytini darbo pareigų vykdymo trūkumai“, „pasižymėjo ir aiškiu savavaliavimu“; „buvo fiksuoti taip pat ir šiurkščiais laikytini darbo pareigų vykdymo trūkumai“; „įtarimą kėlė sutampanti rašysena“; „nepripažindavo savo darbo trūkumų; pasižymėjo ir aiškiu savavaliavimu“ ir t. t. Darytina išvada, jog ieškovė kaltinama šiurkščiais darbo pareigų pažeidimais, tačiau nei vienas tyrimas dėl to nebuvo atliktas. Ieškovė atsakovo įmonėje dirbo beveik 17 metų, apie netinkamai atliekamas darbo funkcijas ar netinkamą elgesį kitais laikotarpiais nepasisakoma. Atsakovo tvirtinimas, jog įmonės darbuotojai atsisako dirbti su ieškove dėl jos netinkamo elgesio paneigia tai, kad ji buvo renkama profsąjungos pirmininke bei į darbo tarybą. Tai patvirtina, kad ieškovė darbuotojų buvo vertinama ir ja buvo pasitikima. Taigi, DGK sprendė, kad esant tokioms aplinkybėms atsakovo įrodinėjamos priežastys, leidžiančios su darbuotoja nutraukti darbo sutartį DK 59 str. 1 d. pagrindu, yra nepagrįstos.
DGK taip pat nurodė, kad kasacinis teismas yra suformavęs praktiką, kad DK 59 str. pagrindu darbo sutartis gali būti nutraukta, kai egzistuoja teisėta, pakankama priežastis (viena ar kelios), lemianti konkretaus darbdavio poreikį nutraukti darbo sutartį, kuri nėra nurodyta DK 57 str. 1 d. ir nepatenka tarp nurodytų DK 59 str. 2 d. ir, kad teisėtam darbo sutarties nutraukimui darbdavio valia yra reikalinga aukščiau nurodytų sąlygų visuma. Tai suponuoja, jog taikyti DK 59 str. neįvardinant priežasties nėra absoliuti darbdavio teisė. Nagrinėjamoje byloje DGK sprendė, kad priežastys, dėl kurių darbuotoja toliau dirbti pas darbdavį nebegalėjo, ir kurios sudaro pagrindą atleisti ją iš darbo pagal DK 59 str. 1 d., faktiniais duomenimis nepatvirtintos.
Taigi, DGK pripažino ieškovės (darbuotojos) atleidimą iš darbo DK 59 str. 1 d. neteisėtu, į darbą negrąžino, priteisė vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką, taip pat 500,00 Eur neturtinės žalos atlyginimą. Spręsdama klausimą dėl kompensacijos už neteisėtą atleidimą dydžio, DGK užskaitė trijų mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio kompensaciją dėl neteisėto atleidimo iš sumos, išmokėtos DK 59 str. 1 d. pagrindu.
(VDI Vilniaus DGK 2022-03-15 sprendimas Nr. DGKS-1072 d. b. Nr. APS-131-3360)
Šaltinis: www.vdi.lt