Vidurnaktį pažadinti medikai nebe užmiega, tačiau ryte privalo imtis suplanuotų chirurginių operacijų. Kelių priežiūros vairuotojai į 13-os valandų pamainą ateina tinkamai nepailsėję, o jai pasibaigus – nežino ar pavyks užmigti dienos metu. Tokių istorijų gali papasakoti kone visi, kuriems dėl darbo specifikos taikoma naujovė – budėjimas namuose.
Greitosios pagalbos medikų brigados, dėl darbo specifikos, išvengia tokių budėjimų namuose, tačiau nuotolinio darbo patirtis Covid’o pandemijos metu dar iki šiol primena ką reiškia taip organizuotas darbas.
Greitosios medicinos pagalbos darbuotojų profesinės sąjungos „Solidarumas“ pirmininkė Jolanta Keburienė pasakoja, kaip budėjimas namuose išvargina gerokai labiau, nei įprasti budėjimai gydymo įstaigoje.
„Pavyzdžiui, budžiu namuose ir namiškiams gaminu pietus. Norėdama vyrą ir vaikus nudžiuginti mėgstamais cepelinais, traukiu iš šaldytuvo mėsos faršą, pjaustau svogūną, į tarkavimo mašiną krenta pirmos nuskustos bulvės ir… skambutis iš darbo. Kolegoms reikia pagalbos, pacientas laukia. Apsirengiu ir važiuoju. Po poros valandų sugrįžus į namus, pasitinka arba alkana šeima, arba cepelinų jau niekas nebenori, o gal ir dalis produktų bus tinkami tik išmetimui“, – sako J. Keburienė.
Darbo kodekse (DK) numatyta suminė darbo laiko apskaita su budėjimu namuose atveria galimybę darbdaviams piktnaudžiauti: nemokėti už viršvalandžius nepažeidžiant teisės aktų – piktinasi Lietuvos profesinės sąjungos pirmininkė „Solidarumas“ Kristina Krupavičienė.
Pasak jos, profesinės sąjungos siūlo tobulinti pasyvaus budėjimo namuose reglamentavimą. Šiaulių respublikinės ligoninės akių ligų gydytoja Lina Skučienė jau turi kelių metų budėjimo patirtį.
„Budėjimai namuose naktimis trunka 12,5 valandos. Savaitgaliais ilgiau – 15,5 val. Nors tokių budėjimų per mėnesį būna tik keli, labiausiai erzina kai skambina pasitarti – už tokias konsultacijas net nemokama kaip už darbo laiką, pažadina vidurį nakties, 3-4 valandą. Vėliau neužmiegi, o ryte laukia suplanuotos operacijos, kur reikalinga maksimali dėmesio koncentracija“, – L. Skučienė.
Gydytoja kartu su kolegomis bando darbo grafikus sudėlioti taip, jog po budėjimo namuose ir pusės bemiegės nakties nereikėtų eiti į operacinę, tačiau konsultacijos poliklinikoje taip pat atsakingos.
„Jei iškvietimai į darbą pasitaiko gana retai (pradeda dirbti daugiau tinkamai parengtų skubios pagalbos medikų, kurie patys susitvarko su nesudėtingais atvejais), tai konsultacinio pobūdžio skambučių sulaukiama kiekvieną budėjimą“, -pastebi L. Skučienė.
Daugiausia į namuose budinti okulistą kolegos kreipiasi dėl vaikų nusiskundimų, kažkas atsitiko dieną, patrynė, akis paraudo, peršti – naktį neužmiega, tėvai veža į ligoninę. Taip pat dažni cheminiai nudegimai, kai ašarinės ar pipirinės dujos patenka į akis.
Neblaivių asmenų konfliktų metu, kai nukentėjusysis rašo pareiškimą – akių gydytojas taip pat pažadinamas: policijos pareigūnai nori apžiūros išvadų nelaukdami ryto.
Traumos metu sužeidus akį reikia konsultacijos dėl vežimo į aukštesnio lygio gydymo įstaigą.
„Gerai, kad kolegos patys dažnai susitvarko – dabar dėl krislo akyje naktį jau neskambina“, – džiaugiasi Lina Skučienė.
Nors už budėjimą namuose Šiaulių respublikinė ligoninė moka 30 proc. darbo užmokesčio, pasak medikės, apčiuopiamais pinigais mėnesio pabaigoje tai nevirsta.
Nacionalinio vėžio instituto darbuotojų profesinės sąjungos „Solidarumas“ pirmininkė Regina Jarošienė pasakoja, kad budėjimas namuose medikams reiškia tik vieną – negali laisvai disponuoti savo laiku skirtu poilsiui, kuris virsta nuolatiniu buvimu su telefonu rankoje.
Gydytoja vardina situacijas, kuriose nežinia kaip reiktų pasielgti: įpusėjusios grožio procedūros kirpykloje, apsipirkimas dideliame prekybos centre, susitikimas su draugais ir panaši kasdienė veikla virsta dilema.
„Plauni grindis, skambutis, meti kibirą vidurį kambario ir leki?” – klausia medikė. R. Jarošienė sako gerai suprantanti gydymo įstaigų administraciją: mažos ligoninės neturi pinigų samdyti visą parą vietoje budinčių gydytojų, jų vienai parai reikia 4,5 etato, o gydytojų trūksta visoje šalyje.
„Gydytojams žymiai geriau budėti įstaigoje, po tokio darbo esi garantuotas, jog poilsio laikas nebus sugadintas, o 20 proc. nuo vidutinio atlyginimo už budėjimą namuose niekaip neatperka pablogėjusios gyvenimo kokybės, turėtų būti mokama ženkliai dalis arba tokia darbo organizavimo forma taikoma tik specialistų konsultacijomis telefonu, kai nereikia vykti į
įstaigą“ – mano R. Jarošienė.
Anot R. Jarošienės valstybė kažką turi daryti, nes medikų nuovargis virs klaidomis, o klaidos medicinoje tai žmonių sveikata ir gyvybė, profesinės sąjungos pasirengusios pasiūlyti sprendimus, tokius kaip budėjimo namuose prilyginimas nuotoliniam darbui.
Kartų budėjimo namuose skonį pajautė ne tik medikai. Taip darbas organizuojamas daugelyje šalies kelius prižiūrinčių įmonių.
Valstybės įmonės (VĮ) „Kelių priežiūra” mašinų operatorius Romas Ignatavičius džiaugiasi, kad jam pavyko atsisakyti budėjimų namuose.
„Finansiškai nukentėjau, tačiau miegas namuose ir sveikata daug svarbiau – pamaina dabar trunka nuo 9 val. ryto iki 10 vakaro, po dviejų dienų darbo ilsimės taip pat dvi dienas” – pasakoja vyras.
Po valstybinių kelių priežiūros įmonių reorganizacijos atėjusi nauja vadovybė budėjimą namuose pradėjo taikyti vasaros sezono pradžioje, kuomet naktimis nereikia valyti ir barstyti kelių dangos, tik kartais tenka išvažiuoti, kai po eismo įvykio lieka kliūčių važiuojamojoje dalyje.
R. Ignatavičiui gaila kolegų, kurie pagal darbo grafiką turi budėti namuose: tiek prieš įprastą darbo pamainą, tiek jai pasibaigus.
„Kaip išsimiegoti dienos metu? Daugiabutyje kažkas daro remontą, kaimynų vaikai pareina iš mokyklos. Be normalaus miego būni 3-4 paras” – stebisi R. Ignatavičius.
Sunkiasvorių kelininkų automobilių vairuotojai mieguistumą darbe bando nuvyti kitiems vairuotojams įprastais būdais: garsai dainuoja, šaldosi atsidarydami mašinos langus ar delnu trina skruostus.
„Pamėginkite nemiegoti tris naktis paeiliui” – šypsosi R. Ignatavičius atsakydamas į klausimą kaip tuomet jaučiasi vairuotojas.
VĮ „Kelių priežiūra” mašinų operatorius nemato lengvo susitarimo: administracijos atstovai nesutinka su siūlomais darbo grafikų pakeitimais, linkę toliau rinktis lėšų taupymą. Daug metų kelininkai žiemos metu buvo įpratę dirbti visą parą, o tuomet tris ilsėtis – toks darbo ir dabar būtų tinkamesnis daugeliui kelių prižiūrėtojų.
Lietuvos profesinės sąjungos „Solidarumas“ teisininkės Oksanos Ksenijos Strazdės komentaras:
„Atsižvelgiant į DK 118 straipsnio 4 dalies turinį, laikas, kai darbuotojas yra ne darbovietėje, bet pasirengęs atlikti tam tikrus veiksmus ar atvykti į darbovietę kilus būtinybei įprastiniu poilsio laiku (pasyvusis budėjimas namie), nelaikomas darbo laiku, išskyrus faktiškai atliktų veiksmų laiką. Darbuotojui mokama ne mažesnė kaip 20 procentų dydžio vidutinio darbo užmokesčio per mėnesį priemoka už kiekvieną budėjimo ne darbovietėje savaitę. Už faktiškai atliktus veiksmus apmokama kaip už faktiškai dirbtą darbo laiką, tačiau neviršijantį šešiasdešimt valandų per savaitę. Asmuo negali būti skiriamas pasyviam budėjimui namie tą dieną, kurią jis nepertraukiamai dirbo ne mažiau kaip vienuolika valandų iš eilės. Esant poreikiui darbdavys gali budėjimą organizuoti ne tik dienomis (paromis), o ir valandomis – tokiu atveju, darbdavys turi užtikrinti, kad per keturių savaičių laikotarpį darbuotojo nepertraukiamas budėjimas ne darbovietėje netruktų ilgiau kaip 168 val.”.
Parengė Darius Švenčionis