Kovo 4-10 dienomis Belgijos sostinėje Briuselyje vyko antroji tęstinių mokymų savaitė, skirta jauniesiems Europos profesinių sąjungų lyderiams.
Pirmąją dieną pristatėme savo nuotolinio darbo grupėse rezultatus. Aš, kartu su Belgijos, Danijos, Kipro ir Prancūzijos profesinių sąjungų atstovais dalyvavau „Kolektyvinių darbo sutarčių“ darbo grupėje.
Bendromis pastangomis paruošėme aukščiau minėtų šalių apžvalgą kolektyvinių sutarčių srityje. Daugiausia kolektyvinių sutarčių turinčios šalys – Belgija ir Prancūzija. Šiose šalyse net 95 procentai dirbančiųjų turi kolektyvines sutartis. Danijoje – 80 proc., Kipre – 75 procentai. Lietuvoje kolektyvinių sutarčių nėra daug ir jos apima apie 12 pocentų dirbančiųjų.
Belgijoje kolektyvinės sutartys daugiausia pasirašomos nacionaliniu lygmeniu, Danijoje – sektoriniu/pramoniniu, Prancūzijoje ir Lietuvoje – darboviečių lygiu, Kipre – sektoriniu ir darboviečių lygmeniu.
Iškeltas klausimas, ar profsąjungoms nepriklausantys darbuotojai turėtų naudotis kolektyvine sutartimi. Visose šalyse yra tokia pati padėtis: profsąjungoms nepriklausantys darbuotojai lygiai taip pat naudojasi kolektyvine sutartimi kaip ir profsąjungos nariai. Dėl to kyla daug diskusijų ar verta priklausyti profesinei sąjungai jei ir taip gali naudotis kolektyvine sutartimi.
Diskusijų metu nutarta, kad reikia ieškoti mechanizmo, kai kolektyvine sutartimi naudotųsi tik profesinių sąjungų nariai, nes kolektyvinės sutartys reikalauja daug pastangų tiek derantis dėl jų, tiek prižiūrint kaip jos vykdomos.
Vienas iš didesnių iššūkių ES ateityje kolektyvinių sutarčių srityje – globalizacija pasauliniu mąstu. Kinijoje, Indijoje atlyginimai ir darbo sąlygos yra gerokai prastesnės nei ES, bet kartu galimybės konkuruoti su šiomis šalimis yra gerokai prastesnės, kompanijos iš ES persikelia į Kiniją ir Indiją bei kitas šalis.
Pačioje ES viduje yra dideli atlyginimų ir darbo skirtumai ir vis daugiau patyrusių darbuotojų emigruoja į šalis, kur geresnės darbo sąlygos ir uždarbis.
Kai kuriuose pramonės sektoriuose tokie procesai turi neigiamą įtaką kolektyvinėms sutartims, nes vis daugiau darbuotojų sutinka dirbti tą patį darbą už mažesnį atlyginimą.
Antrąją dieną lankėmės Europos parlamente, kuriame susitikimo su parlamento nare nuo Austrijos, atstovaujančią socialdemokratus. Ji kalbėjo, jog krizės metu dešiniosios partijos akivaizdžiai parodė, kad nesugeba spręsti problemų, priėmė daug klaidingų sprendimų.
Taip pat lankėmės Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komitete, jo atstovas pristatė kaip veikia šis komitetas, kokius pasiūlymus teikia ir t.t.
Trečiąją dieną lankėmės Gente, mieste šalia Briuselio. Jame gidai pasakojo apie profesinių sąjungų istoriją, kaip kūrėsi, kaip sprendė įvairias problemas, pasakojo, kad kuomet darbdaviai neleisdavo susitikti darbo vietoje, darbuotojai susitikdavo žymiuosiuose Belgijos baruose.
Ketvirtąją dieną išklausėme pristatymo apie organizacijų SWOT analizę – kaip analizuoti vidinius organizacijų procesus, atrasti stipriąsias ir silpnąsias puses, analizuoti organizacijų išorinę aplinką – galimybes ir klaidas. Šią strategiją galima naudoti panuojant veiklas, bet kokioje situacijoje, kai reikia priimti sprendimus.
Taip pat išklausėme Europos komisijos atstovės pranešimą apie darbo laiką, kokią poziciją šiuo klausimu turi ETUC.
Penktoji diena buvo Europos profesinių sąjungų konfederacijų lankymo diena. Aš nusprendžiau apsilankyti EMF (European metal federation). Nė viena iš Baltijos šalių neturi atstovų šioje federacijoje. Federacija kelia itin griežtus reikalvimus potencialiems nariams – profesinė sąjunga privalo turėti mažiausiai 10 000 narių.
Jos atstovė pasakojo, kad organizacija išgyvena permainų metus, siekia tobulinti savo veiklą, aktyvina jaunimo veiklą.
Vėliau ruošėmės paskutiniajai – trečiajai savaitei, kuri vyks Kipre, šį kartą dalyvausiu „Green job“ darbo grupėje.
Turime paruošti informaciją apie padėtį šioje srityje mūsų šalyje.
Vytautas Kašėta