Socialinių įmonių misija – siekti socialinių tikslų, pelnas – tik priemonė šiems tikslas pasiekti, – tai pabrėžė socialinio verslo ekspertė Ariane Roderts, balandžio 24 d. viešėjusi Lietuvoje ir su socialiniai partneriai, ekspertai, nevyriausybinių organizacijų atstovais diskutavusi apie socialinės ekonomikos plėtros idėjas. Gautas pelnas yra reinvestuojamas socialinių tikslų siekimui, tokių įmonių valdymas yra atviras, demokratinis, vadovaujamasi solidarumo ir atsakingumo principais, nepriklauso nuo valdžios institucijų.
Socialinės įmonės gali būti įvairių teisinių formų: viešosios įtaigos, asociacijos, kooperatyvai, fondai ir t.t. Ariane Rodert pažymėjo, jog socialinė ekonomika yra svarbus Europos ekonomikos ramstis – ji sudaro apie 10 % BVP. Socialinės ekonomikos srityje dirba daugiau kaip 14 mln. darbuotojų (6,5 % dirbančių ES gyventojų). Kas ketvirta kasmet įsteigiama nauja įmonė (o Prancūzijoje, Suomijoje ir Belgijoje – kas trečia) yra socialinio verslo įmonė. 75 proc. socialinių įmonių veikia socialinių paslaugų, užimtumo ir mokymo, aplinkosaugos, švietimo ir bendruomenių vystymo veiklose. Socialinių verslininkų tikslas – daryti poveikį visuomenei, o ne tik krauti pelną savininkams ir akcininkams. Pavyzdžiui, jie kuria darbo vietas nepalankioje padėtyje esančių asmenų grupėms, remia jų socialinę įtrauktį ir stiprina solidarią ekonomiką.
Susidomėjimas socialine ekonomika Europoje ypač išaugo krizės laikotarpiu. Socialinė ekonomika galėtų būti kaip viena iš išeičių įveikiant ekonomines krizes, globalizacijos, demografinius, klimato kaitos pokyčius bei socialines rizikas, tokias kaip, socialinė nelygybė, nedarbas, skurdas. Europos Komisija atkreipė dėmesį į tai, kad reikia išnaudoti socialinių įmonių bei pilietinės visuomenės potencialą, kuris gali prisidėti plėtojant Europos socialinės rinkos ekonomikos modelį. EESRK aktyviai įsitraukė į ES Socialinių įmonių plėtros darbotvarkę. EESRK įgyvendina socialinių įmonių projektą, siekia skleisti ir keistis informacija, suburti kuo daugiau suinteresuotų institucijų, asmenų. Ekspertė pabrėžė tai, jog svarbu atskleisti socialinės ekonomikos potencialą, plėtoti visuomenės supratimą, gerinti prieigą prie rinkų, fondų, keisti viešųjų pirkimų sąlygas, įdiegiant socialinio poveikio indeksą.
2015 m. balandžio 24 d. Vilniuje vykusią apskritojo stalo diskusiją „Socialinės įmonės – situacija Europoje ir Lietuvoje“ organizavo Lietuvos profesinė sąjunga „Solidarumas“, bendradarbiaujant su Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komitetu ir LR Socialinės apsaugos ir darbo ministerija. Renginyje dalyvavo EESRK narė, III gr. vicepirmininkė Ariane Roderts, EESRK narė, II gr. vicepirmininkė Daiva Kvedaraitė, LR Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos atstovė Kristina Ščerbickaitė, Lietuvos darbo biržos atstovė Rima Švedienė. Lietuvos socialinių tyrimų instituto atsovės Inga Blažienė ir Julija Maskvina, Jaunimo profesinės sąjungos „Solidaruams“, Moterų profesinės sąjungos „Solidarumas“, LPS „Solidarumas“ valdybos nariai. Renginio dalyvius pasveikino LPS „Solidarumas“ pirmininkė Kristina Krupavičienė. Ji padėkojo ekspertei už tai, kad surado laiko atvykti į Lietuvą ir pasidalins savo žiniomis. Ji kalbėjo apie socialinių partnerių vaidmenį plėtojant socialinės ekonomikos koncepciją. Renginio tikslas – inicijuoti informacijos sklaidą apie socialines įmones, socialinę ekonomiką ir socialinį verslumą, paskatinti socialinių parterių įsitraukimą. Populiarinti socialinės ekonomikos, kaip galimybės skatinti bendruomeniškumą, didinti užimtumą, socialinė įtraukti, – Lietuvoje.
D.Kvedaraitė pristatė renginio idėją. Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komitetas 2014 m. iniciavo socialinių įmonių projektą, siekdamas nustatyti politikos idėjas ir konkrečias priemones, kurias būtina įgyvendinti. Projekto metu, kurio pagrindinis asmuo buvo Ariane Rodert (Švedija), EESRK iš šioje srityje dirbančių žmonių visoje Europoje rinko informaciją, susitiko su vietos, regionų, nacionalinio ir europinio lygmens suinteresuotais subjektais, atstovaujančiais įvairius sektorius. Konstatuota, jog susidomėjimas socialinėmis įmonėmis auga ir reikėtų labiau išnaudoti socialinių įmonių potencialą. Lietuva nebuvo įtraukta į projektą. Tad buvo nuspręsta kreiptis į EESRK ir pakviesti ekspertę Ariane Rodert į Lietuvą, pristatyti projekto įžvalgas. Tuo tikslu 2015 balandžio 24 d. Vilniuje ir buvo organizuota apskrito stalo diskusija.
LR Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos atstovė Kristina Ščerbickaitė pristatė Socialinės ekonomikos Lietuvoje situaciją. Dažniausia tai yra suprantama kaip socialinių įmonių veikla. Lietuvoje Socialinių įmonių įstatymas buvo priimtas 2004 m. balandžio 24 d., lygiai prieš dešimt metų. Pagrindinis įstatymo tikslas buvo padėti išlikti darbo rinkoje žmonėms su negalia. Įstatymas atsirado, kai keitėsi situacija darbo rinkoje, kai įmonės, kuriose dirbo žmonės su negalia, turėjo rungtis bendroje rinkoje. LPS Solidarumas (LDS) buvo vieni iš iniciatorių tokio įstatymo atsiradimo. Lietuvos Respublikos Seimas 2011 m. gruodžio 1 d. priėmė Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos parengtą Socialinių įmonių įstatymo pakeitimo įstatymą Nr. XI-1771 (Žin., 2011, Nr. 155-7352), kuriuo siekiama remti žmonių užimtumą, ypač tų, kuriems sudėtinga prisitaikyti prie darbo rinkos pokyčių.
Socialinių įmonių steigimo tikslas – įdarbinant šiame įstatyme nurodytoms tikslinėms grupėms priklausančius asmenis, praradusius profesinį ir bendrąjį darbingumą, ekonomiškai neaktyvius, negalinčius lygiomis sąlygomis konkuruoti darbo rinkoje, skatinti šių asmenų grįžimą į darbo rinką, jų socialinę integraciją ir mažinti socialinę atskirtį. 2014 m. Lietuvoje veikė 133 socialinės įmonės, iš jų 63 neįgaliųjų socialinės įmonės. Iš viso jose dirbo 4762 tikslinėms grupėms priklausantys darbuotojai. Lietuvoje dažniausia tokių įmonių teisinė forma – uždarosios akcinės bendrovės, kurios nekelia didelių socialių tikslų, jos įdarbina tam tikrų grupių asmenis už tai gauna valstybės paramą – subsidijas. Tačiau tokie aspektai, kaip pelno reinvestavimas, siekiant socialinių tikslų ar demokratinis valdymas – neveikia.
Išvados:
Socialinis verslas, kaip socialinių tikslų siekiantis verslo modelis, Lietuvoje teisiškai nepakankamai reglamentuojamas: Socialinių įmonių įstatyme įteisintas tik socialinio verslo užimtumo modelis, kai socialinės įmonės statusą turinčios įmonės įdarbina tikslinėms grupėms priklausančius asmenis, praradusius profesinį ir bendrąjį darbingumą, ekonomiškai neaktyvius, negalinčius lygiomis sąlygomis konkuruoti darbo rinkoje. Šioms įmonėms teikiama valstybės pagalba darbo užmoeksičo bei socialinio draudimo subsidijos). Taip kiti socialinio verslo modeliai lieka neįteisinti ir neplėtojami, o valstybės pagalba teikiama tik vienam iš galimų socialinio verslo modelių. Socialinių įmonių įstatyme pateikta socialinės įmonės apibrėžtis neatitinka Europos Komisijos nustatytų socialinės įmonės kriterijų. Lietuvos socialinėse įmonėse išlieka tradicinio verslo modeliui būdingas pelno maksimizavimo siekis.
Įmonės savininkai savo nuožiūra sprendžia pelno paskirstymo klausimus, pelnas nėra reinvestuojamas į socialinės misijos įgyvendinimą, nėra taikomos inovacijos socialinės misijos ir ekonominės veiklos sinergijai pasiekti. Taip gerokai susiaurinama socialinio verslo samprata ir neišnaudojamas socialinio verslo plėtros potencialas. Būtina socialinių įmonių veiklos teisinę bazę suderinti su Europos Komisijos pateiktais bendraisiais socialinio verslo ir socialinių įmonių kriterijais, ypač pelno reinvestavimo veiklos plėtrai aspektu. Lietuvoje neišnaudojamas nevyriausybinių organizacijų potencialas skatinant socialinį verslumą.
Europos Komisija skiria didelį dėmesį socialinės ekonomikos plėtrai. 2011 m. spalio 25 d. priėmė komunikatą Nr. (2011) 682 „Socialinio verslo iniciatyva. Socialinėms įmonėms plėtoti palankios aplinkos kūrimas socialinių inovacijų ekonomikoje“, o Europos Parlamentas 2012 m. lapkričio 20 d. priėmė rezoliuciją „Socialinio verslo iniciatyva. Socialinėms įmonėms plėtoti palankios aplinkos kūrimas socialinių inovacijų ekonomikoje“.
2015 m. Balandžio 3 d. Lietuvos Respublikos ūkio ministerija patvirtino socialinio verslo koncepciją. Koncepcijoje socialinė ekonomika įvardinama kaip socialinę ir ekonominę vertę kuriantis nacionalinės ekonomikos sektorius, siekiant patenkinti tuos socialinius ir žmogiškuosius poreikius, kurių netenkina privatus ir viešasis sektoriai. Socialinis verslas – tai verslo modelis, pagal kurį, išnaudojant rinkos mechanizmą, pelno siekimas susiejamas su socialiniais tikslais ir prioritetais, remiamasi socialiai atsakingo verslo bei viešojo ir privataus sektorių partnerystės nuostatomis, taikomos socialinės inovacijos. Socialinis verslas apima tris pagrindinius aspektus: verslumas (nuolatinė ūkinė komercinė veikla), socialinį (socialinių tikslų siekimas) ir valdymo (ribotas pelno paskirstymas, skaidrus valdymas).