2021 m. gruodžio 11-12 d. Druskininkuose Lietuvos profesinės sąjungos „Solidarumas” ir Europos profesinių sąjungų instituto (ETUI) seminare „Dirbančiųjų skurdo mažinimas – profesinių sąjungų strategijos ir veiksmai“ prof. Romas Lazutka pareiškė, kad Lietuvoje darbuotojų netrūksta, o darbuotojų trūkumo problemą viešojoje erdvėje kelia darbdaviai, kurie nori, kad Lietuvoje būtų įleista įdarbinti daugiau užsieniečių, kurie dirbtų už mažesnį atlyginimą nei vietiniai darbuotojai.
Prof. R. Lazutka teigia, kad 2021 m. III ketv. pabaigoje laisvų darbo vietų lygis šalyje sudarė 2 proc., kai nedarbo lygis 6,7 proc., t. y. laisvų darbo vietų buvo 3,3 kartus mažiau nei Lietuvoje yra bedarbių!
Pasak profesoriaus, daugelyje sričių yra tik po kelis šimtus laisvų darbo vietų Lietuvos mastu, o darbdaviai nenorėdami augant kainoms didinti darbuotojams atlyginimus, kelia triukšmą, kad Lietuvoje yra didelis darbuotojų trūkumas.
Prof. R. Lazutka siūlo skatinti į darbo rinką įsitraukti nepanaudotus rezervus: vyresnio amžiaus, neįgalius asmenis, dalį savarankiškai dirbančių asmenų, kurių mažos ir nereguliarios pajamos, o ne leisti įdarbinti dar daugiau trečiųjų šalių darbuotojų, kurie stabdytų atlyginimų augimą.
Pasak jo, algų augimas kelerius metus mūsų šalyje buvo spartus, bet labai netolygus. Greičiausiai atlyginimai augo didžiuosiuose miestuose, o atlyginimų nelygybė tarp regionų ir darbuotojų toliau didėjo.
Deja, šiais metais infliacija realaus atlyginimo augimą sustabdė.
Nors Socialinės apsaugos ir darbo ministerija džiaugiasi, kad apie minimali alga augs 62.5 euro, mokytojų -100 eurų, statutinių darbuotojų -105 eurais, medikų -55-90 eurų, viešojo sektoriaus – 30-80 eurų, pensijos -48-51 euru, vienišų asmenų išmokos – 32 eurais, tačiau jų augimą parodžius ne eurais, o procentais, išaiškėtų, kad dalis šių atlyginimų, pasak prof. R.Lazutkos, dėl infliacijos net sumažėjo.
Metų pabaigoje Lietuvoje infliacija viršijo 9 proc. Lietuvos komercinių bankų ekonomistai teigia, kad šis kainų šuolis yra laikinas ir ateinantį pavasarį infliacija turėtų sumažėti.
Bet prof. R. Lazutka tuo abejoja, nes tie patys ekonomistai, pasak jo, dar šį pavasarį pranašavo, kad šiemet infliacija Lietuvoje augs tik apie 3 procentus.
Jis atkreipė dėmesį, kad virš 200 tūkst. Lietuvos darbuotojų uždirba iki 700 eurų „ant popieriaus“, t. y. iki 500 eurų „į rankas“. Labai tikėtina, kad gavus visus statistinius duomenis išaiškės, kad 2021 m. skurdo rizikos riba Lietuvoje yra virš 500 eurų t. y. daugiau nei minimali mėnesinė alga (MMA). Kad minimali alga yra mažesnė arba beveik tokia pat kaip skurdo rizikos lygis, rodo ir ankstesnių metų duomenys. 2019 m. skurdo rizikos lygis Lietuvoje buvo 430 eurų, o 2020 m. – 485 eurų pajamos asmeniui per mėnesį.
Daugumoje savivaldybių mažiau nei MMA uždirba didesnė dalis nei 15 proc. privataus sektorius darbuotojų!
Skurstančių darbuotojų dalis Lietuvoje neatrodo didžiausia ES kontekste, nes skaičiuojamos visos namų ūkio pajamos.
Net labai mažai uždirbant, bet gyvenant su sutuoktiniu ar tėvais, skurdo riba asmeniui mažinama koeficientais 0,5 arba 0,3, dėl to ji nusileidžia ir namų ūkis nebepriskiriamas prie skurstančių.
Pvz. vienišas MMA uždirbantis pripažįstamas skurstančiu, bet gyvenantys kartu du asmenys uždirbantys po MMA – ne.
Vis tik žemiau skurdo ribos gyvenančių asmenų skaičius Lietuvoje pastaraisiais metais sumažėjo.
Statistika aiškiai atskleidžia, kad tiek Lietuvoje, tiek kitose pasaulio valstybėse kuo darbuotojai yra daugiau išsilavinę, tuo didesnius atlyginimus jie uždirba. Darbdavių teiginius, kad Lietuvoje yra per daug išsilavinusių darbuotojų ir reikėtų nebeskatinti jaunimo siekti išsilavinimo, prof. R. Lazutkos nuomone, reikėtų vertinti kaip jų siekį užsitikrinti sau pigių darbuotojų pasiūlą.
Darbuotojų skurdą, pasak jo, galima mažinti skatinant kolektyvinių sutarčių sudarymą, didinant MMA, socialines išmokas, vaikų priežiūros prieinamumą, keičiant mokesčius ir Užimtumo apsaugos įstatymą ir stabdant darbo imigraciją.
Jis ypač pabrėžė socialinių išmokų didinimo svarbą mažinant darbuotojų skurdą, pavadindamas tai dekomodacija. Visuomenė Lietuvoje į bedarbius žiūri nepalankiai, todėl daugelis darbuotojų neigiamai vertina socialinių išmokų didinimą bedarbiams, nors kuo didesnės socialinės išmokos, tuo darbdaviai labiau turi didinti atlyginimus, kad bedarbį įtraukti į darbo rinką.
„Štai kodėl darbdavių organizacijos taip puola socialines pašalpas ir nedarbo išmoks gaunančiuosius, net kai jų labai nedaug,“- sakė prof. R. Lazutka.
Kitas svarbus veiksnys, kuris didina dirbančiųjų skurdą, yra priklausomybė nuo šeimos, kai moterys, negali užsidirbti dėl pareigų šeimai, o jaunimas ir pagyvenę asmenys yra išlaikomi dirbančių šeimos narių.
Vienišų motinų su vaikais skurdas paprastai yra labai didelis.
Dviejų tėvų šeimos skursta, jei motina negali dirbti dėl vaikų ar tėvų priežiūros.
Šiuo metu plinta gana naujas reiškinys, kai jaunimas neturi darbo ir lieka išlaikomas dirbančių tėvų, taip nuskurdindamas ir juos.
Todėl norint mažinti skurdą, prof. R. Lazutkos nuomone, būtina mažinti priklausomybę nuo šeimos t.y. defamiliarizuoti darbuotojus, socialinės politikos priemonėmis naikinant kliūtis moterims dirbti ir spręsti jaunimo nedarbo problemą.
Prof. R. Lazutka pažymėjo, kad skirtingai nei gąsdina darbdavių atstovai, nedarbas Lietuvoje niekada (!) neaugo didinant MMA. Jis augo tik krizių metu.
Paklaustas kodėl Lietuvoje skirtingai nuo Vakarų šalyse atlyginimai ir socialinės išmokos nėra indeksuojami pagal infliacijos rodiklį, prof. R. Lazutka atsakė, kad panašu, jog visos Lietuvos vyriausybės bijo, kad nesurinks tiek mokesčių kiek reikės infliacijos augimui padengti.
Nors išaugus infliacijai (prekių ir paslaugų kainoms) tiek pat išauga ir pajamos iš mokesčių (PVM, akcizų ir pn.), vyriausybės abejoja ar esant įvairioms mokestinėms išimtims ir nesugebėjimui surinkti visų mokesčių valstybės biudžetas gaus tiek pat mokesčių. Be to, išaugus infliacijai, ir nedidinant arba mažiau didinant atlyginimus, valstybės biudžetas gauna daugiau nenumatytų pajamų, kurias vyriausybė gali skirti kitoms reikmėms.
Prof. R. Lazutka taip pat atkreipė dėmesį, kad per pastarąjį dešimtmetį tiek socialinės išmokos, tiek senatvės pensijos augo mažiau nei vidutinis atlyginimas ir biudžeto pajamos.