„Neišvažiavome iš Lietuvos nei aš, nei vaikai. Čia norime gyventi, dirbti, bet turi būti pagarba darbuotojui,“- sako UAB „Transrevis“ profesinės sąjungos „Solidarumas“ pirmininkė Janina Mankienė.
Janina Mankienė UAB „Transrevis“ vairuotoja dirba nuo 2018 metų. Šiemet gegužės mėnesį Janina buvo išrinkta įmonės profesinės sąjungos pirmininke. Moteris sako, jog jau kurį laiką padėtis įmonėje nėra džiuginanti.
„Šiuo metu įmonėje, kaip ir kitose Vilniaus savivaldybei susisiekimo paslaugas teikiančiose įmonėse, trūksta autobusų vairuotojų. „Transrevis“ nėra išimtis,“- sako ji.
Paklausus, kodėl vairuotojai išeina iš darbo, Janina vardina priežastis: „Nesikalbėjimas, administracijos nebendravimas su vairuotojais, dažnos baudos, iki šiol nėra pasirašyta įmonės kolektyvinė sutartis.
2020 m. pabaigoje buvo pakeistos darbo sąlygos, darbuotojai pasirašė pakeistas darbo sutartis. Darbo užmokestis gerokai sumažėjo. Atsirado priedai už kilnojamo pobūdžio darbą, tačiau nuo šių priedų nėra atskaitomi socialinio draudimo mokesčiai. O tai atsiliepia darbuotojų socialinėms garantijoms, išmokoms už atostogas, ligos atveju, pensijai ateityje.
Darbuotojai, kurie nesutiko dirbti pasikeitusiomis darbo sąlygomis, tiesiog išėjo iš darbo.
Jeigu tenka dirbti poilsio ar švenčių dienomis už tą darbą nemokama dvigubai, kaip numatyta Darbo kodekse.
Dažnai keičiami darbo grafikai, tad apie tinkamą darbo ir šeimos įsipareigojimų planavimą sudėtinga kalbėti, sudėtinga planuoti asmeninio gyvenimo darbotvarkes. Kartais atrodo, kad įmonė tiesiog „eina” bankroto link”.
Janina Mankienė turi klausimų tiek Vilniaus merui, tiek ir konsorciumo savininkams latviams. „Ar jie nors kartą pravažiavo tais maršrutais, kuriais vairuotojams tenka kasdien važinėti? Ar žino, kad kai kurių atkarpų neįmanoma įveikti per nustatytą laiką, pvz. nuvažiuoti per dvi minutes Konstitucijos prospektą, kuriame yra trys šviesoforai. Vairuotojų trūksta. Panašu, kad nebeliks kai kurių maršrutų,“ – atskleidžia darbuotojų bėdas Janina Monkienė.
Ji apgailestauja, kad Pilaitės mikrorajono gyventojai dėl sumažintų maršrutų kiekio turi nepatogumų vykstant į Vilniaus centrą. Tai vis klausimai Vilniaus miesto merui, kuris kalba, kad padaugės autobusų mieste, bus geri pervežimai, ragina gyventojus atsisakyti nuosavų automobilių ir persėsti į viešąjį transportą.
„Stebint viešojo transporto situaciją bei dalyvaujant tame procese, galima teigti, kad meras meluoja, – sako Janina.
„Mieste rekonstruojamos gatvės, jos siaurinamos, viena jų – Žirmūnų gatvė, susiaurinta iki minimumo. Norėtųsi mero paklausti, kada paskutinį kartą važiavo viešu transportu, kada sėdo į autobusą ir pravažiavo vienu ar kitu maršrutu, kada patyrė, ką patiria autobusą vairuojantis darbuotojas. Ar derinamos tos miesto gatvių rekonstrukcijos su piliečiais, ar klausiama jų nuomonės? O įmonės savininkų ir vadovės, kuri yra Latvijoje, norėčiau paklausti ar jie žino, kaip ir kokiomis sąlygomis dirba vairuotojai Lietuvoje? Bet ar tai jiems rūpi?”- retoriškai klausia profesinės sąjungos pirmioninkė.
Klausimas: „Gerbiama Janina, minėjote, jog prieš metus buvo pakeistos darbo sutartys. Kodėl?
Janina Mankienė: „Gal dėl to, kad mes t.y. darbuotojai daug kainavome, įmonė patyrė nemažas išlaidas. Kai 2018 m. pradėjau dirbti, atlyginimai (bruto) buvo dvigubai didesni. Darbuotojai buvo tikrai socialiai labiau apsaugoti. Tačiau 2020 metų pabaigoje situacija labai pasikeitė. Kas nepasirašė pakeistos darbo sutarties, tas išėjo iš darbo. Daug žmonių išėjo.
Kolektyvinės sutarties nebuvo ir nėra iki šiol. Manau, kad kolektyvinė sutartis galėtų būti tam tikra apsauga ir garantu. Kadangi vairuotojų trūksta, tiems, kurie liko, tenka dirbti po 230-250 val ir daugiau, esant normalioms sąlygoms dirbome 170-180 val..”
Klausimas: „Kas yra, Jūsų nuomone, „normalus“ darbo grafikas?”
Janina Mankienė: „Normalus grafikas yra 170 – 180 valandų darbas per mėnesį. Dirbi 4 dienas iš ryto, 2 dienos laisvos, 4 dienas po pietų. Net ir esant „normaliam” darbo grafikui stresas yra labai didelis, laikas sustojimui stotelėse yra trumpas, vairuotojams tenka miesto gatvėmis ne važiuoti, o „lėkti” viršijant leistiną greitį”.
Klausimas: „Minėjote, jog administracija nebendrauja su vairuotojais?”
Janina Mankienė: „Su mumis bendraujama SMS žinutėmis. Tau į telefoną išsiunčiama žinutė, pranešama kiek ir kokiu maršrutu turi dirbti. Gauni žinutę „darbo grafikai bus keičiami dėl vairuotojų trūkumo” ir tiek. Atrodo, kad administracija su mumis nenori bendrauti, neatsako ir į telefono skambučius. Tik tada, jeigu yra keleivio skundas, darbuotoją pakviečia į dispečerinę. Jeigu nusikaltai, pvz. trimis minutėm vėliau atvažiavai ar išvažiavai iš stotelės, tai kviečia pasiaiškinti, gauni SMS. Šiaip susitikimų nebūna. Šioje įmonėje dirbu trejus metus. Per tą laiką nebuvo nei vieno susirinkimo”.
Klausimas: „Bet gal įmonės administracija rengia darbuotojam kalėdų vakarėlius ar kitokias šventes?”
Janina Mankienė: „Nei Kalėdų, nei gimtadienių, nei jubiliejų…”
Klausimas: „Tai kolektyvo kaip ir nėra?”
Janina Mankienė: „Kolektyvo galima sakyti nėra, gal taip netgi norima, kad nebūtų vienybės. Nemažai yra pensinio amžiaus žmonių, jie į profesinę sąjungą nestoja. Galbūt juos tenkina darbo sąlygos, prisiduria prie pensijos, žino, kad dirbs neilgai”.
Klausimas: „Minėjote, kad nemažai darbuotojų paliko įmonę, kur jie išėjo?”
Janina Mankienė: „Dalis jaunų vairuotojų išvažiavo į Norvegiją, kiti į Vokietiją. Jauni žmonės išmoksta kalbas. Labai džiaugiasi darbu Norvegijoje. Ten yra ne tik atlyginimai didesni, bet visai kitoks požiūris į darbuotoją, kitokie tarpusavio santykiai, kitokios buitinės sąlygos, poilsio kambariai, sanitariniai mazgai. Man siunčia nuotraukų, pasakoja apie savo darbą ir buitį. Ten darbuotojas yra gerbiamas. Penktadienis yra ta diena, kai susirenka visas kolektyvas, kalbasi su administracija, darbuotojai gali pasidalinti savo rūpesčiais, problemomis, jeigu jų yra darbe ar šeimoje. Organizuojamas bendras laisvalaikis”.
Klausimas: „O pati ar neketinate „kelti sparnų” iš Lietuvos?”
Janina Mankienė: „Jau nebe. Jeigu būčiau jaunesnė, taip ir daryčiau. Norvegija, tikriausiai, būtų ta šalis”.
Beje, Janina Mankienė išsilaikė profesionalaus vairuotojo teises 2018 m., pakeitė profesiją būdama 59 metų, kaip pati sako, iki tol daug metų dirbo buhaltere, vėliau kurį laiką nedirbo ir Darbo birža pasiūlė persikvalifikuoti. Ji įgijo profesionalo vairuotojo teises.
„Man patinka vairuoti“, – sako Janina. Dabar jai labiausiai skaudu dėl tos nepagarbos darbuotojui, todėl ir profesinę sąjungą ėmėsi kurti, kad žmonės pakovotų už savo orumą. „Nevažiavome iš Lietuvos nei aš, nei vaikai, – čia norime gyventi, dirbti, bet turi būti pagarba darbuotojui“. Tai, kad Janina myli tėvynę ir yra pasirengusi ją ginti įrodo ir tai, kad prieš šešerius metus ji tapo Lietuvos Šaulių Sąjungos nare.
UAB „Transrevis” autobusai Vilniaus gatvėmis rieda ir teikia keleivių vežimo paslaugas jau ketveri metai. Sutartį su UAB „Transrevis“ ir Latvijos „Rīgas mikroautobusu satiksme“ konsorciumu Vilniaus savivaldybė pasirašė 2017 m.. Sutartis sudaryta septyneriems metams su galimybe pratęsti. Pagal pasirašytą sutartį naujasis Vilniaus miesto vežėjas į sostinę turėjo pristatyti devyniasdešimt penkis naujus autobusus, iš kurių 43 – ilgieji, arba triašiai autobusai, ir 52 – vidutinės talpos, arba dviašiai autobusai, talpinantys daugiau nei 60 keleivių. Sutartyje buvo numatyta, kad naujasis vežėjas dirbs šeštadalyje visų autobusų maršrutų. Stebint situaciją įmonėje, kalbantis su darbuotojais, stebina tai, kad ne tik eiliniai darbuotojai, bet ir profesinės sąjungos atstovai nežino, ar kas nors yra parašyta apie darbuotojus, jų darbo sąlygas, socialines garantijas.
Su Janina Mankiene kalbėjo Daiva Kvedaraitė