2021 m. spalio 7 d. Lietuvos profesinė sąjunga „Solidarumas“ kartu su kitomis profesinėmis sąjungomis mini Tarptautinę oraus darbo dieną ir 12.00-14.00 val. rengia mitingą prie Vilniaus miesto savivaldybės, kuri atsisako derėtis dėl kolektyvinės sutarties pratęsimo įmonėje „Vilniaus viešasis transportas“.
Lietuvos profesinės sąjungos „Solidarumas“ pirmininkė Kristina Krupavičienė išsiuntė Lietuvos Prezidentui G.Nausėdai, Seimo pirmininkei V.Čmilytei – Nielsen ir Ministrei Pirmininkei I.Šimonytei pareiškimą su Tarptautinės oraus darbo dienos reikalavimais.
„Nuo 2008 m. Tarptautinei profesinių sąjungų konfederacijai (ITUC) spalio 7 dieną paskelbus Tarptautine oraus darbo diena, visos pasaulio profesinės sąjungos rengia viešas akcijas, norėdamos atkreipti dėmesį į problemas, kurios trukdo darbuotojams turėti orų darbą“,- rašome pareiškime.
Terminas „Orus darbas” pirmą kartą buvo paminėtas 1999 metų Tarptautinės darbo organizacijos (TDO) ataskaitoje.
”Minėtas problemas geriausiai sprendžia europinis socialinis dialogas. Todėl socialinis dialogas tarp socialinių partnerių ir socialinių partnerių gebėjimai dalyvauti dialoge turi būti stiprinami valstybiniu lygiu.
Orus darbas yra toks, kai darbuotojas dirba darbą, atitinkantį jo kvalifikaciją ir išsilavinimą bei leidžiantį atskleisti jo asmeninius sugebėjimus, darbuotojas gerai ir saugiai jaučiasi darbo vietoje, noriai eina į darbą ir uždirba atlyginimą, kuris leidžia jam oriai gyventi, o darbas nepažeidžia šeimyninių ir darbo įsipareigojimų pusiausvyros.
„Deja, daugeliui Lietuvos darbuotojų orus darbas vis dar yra nepasiekiama svajonė.
Persidirbimas, viršvalandinis darbas, psichologinis smurtas darbo vietose, maži atlyginimai dar dažnai yra daugelio darbuotojų kasdienybė.
Todėl darbuotojai vyksta ieškoti oraus darbo užsienyje, o daugiau nei 20 proc. Lietuvos darbuotojų dirba ne Lietuvoje. Tokiu būdu mūsų valstybei daroma didžiulė žala, nes Lietuvos valstybė netenka piliečių, kurie galėtų kurti Lietuvos gerovę“,- teigia K.Krupavičienė.
Deja, nors pastaraisiais metais socialinis dialogas viešajame sektoriuje pagerėjo, jis beveik nevyksta privačiame sektoriuje, o savivaldybėse per pandemiją jis visiškai nutrūko. Tai rodo Vilniaus mero R.Šimašiaus veiksmai, atsisakant bendrauti su profesinėmis sąjungomis ir pratęsti daug metų sostinės viešajame transporte veikusią kolektyvinę, tokiu būdu skatinant darbuotojus ruoštis streikui.
Pritariame Vyriausybės politikai stiprinti nevyriausybinės organizacijas (NVO), tačiau norime atkreipti dėmesį, kad NVO nepakeis atstovavimo darbuotojams. Daugybė darbo santykių problemų galima išspręsti tariantis tik su darbuotojų atstovais – profesinėmis sąjungomis.
Dėl Covid-19 pandemijos atsiradę draudimai rengti susitikimus, nuotolinis darbas, prastovos padarė didelę žalą socialiniam dialogui ir profesinėms sąjungoms, nes apribojimo profesinių sąjungų galimybes bendrauti su savo nariais ir kitais darbuotojais.
Todėl mūsų nestebina atsiradę nauji pasipriešinimo valdžios ir darbdavių sprendimams judėjimai. Protestas su smurto požymiais prie Seimo dar kartą įrodė, kad tinkamo dialogo tarp valdžios institucijų ir visuomenės nėra. Profesinės sąjungos visada buvo geras piliečių tarpininkas, padedantis sėkmingai išspręsti bendras darbuotojų, verslo ir valstybės problemas. Todėl mes negalime suprasti, Vyriausybės veiksmų, kai ji ignoruoja profesines sąjungas, nors tai neatitinka nei demokratijos, nei Europos Sąjungos veikimo principų.
Nepaisant to, kad šiuo metu darbdaviai nuolat skundžiasi darbuotojų trūkumu, pastebime, kad darbuotojams bloginamos darbo ir apmokėjimo sąlygos.
Darbuotojai verčiami dirbti daugiau už tą patį atlyginimą arba atlyginimas padidinamas mažiau nei padidėja darbo krūvis. Tai ypač būdinga valstybinių įstaigų darbuotojams, kuriems aiškinama, kad atlyginimams didinti nėra lėšų.
Išdirbio normos darbuotojams, ypač kai kuriose valstybinėse įstaigose, nustatomos taip, kad tik maža darbuotojų dalis galėtų jas laiku įvykdyti ir turėtų dirbti viršvalandžius už tai net negaunant numatyto apmokėjimo už viršvalandinį darbą.
Dalis darbdavių vengia supažindinami darbuotojus ir profesinių sąjungų atstovus su darbo apmokėjimo, darbo tvarkos taisyklėmis, todėl darbuotojams dažnai neaišku, kaip jiems apmokama už darbą, o darbdaviai sudarydami darbo grafikus ir taikydami lanksčius darbo grafikus su suminė darbo laiko apskaita, taip išvengia mokėti už viršvalandžius.
Darbo ginčų komisijų pateiktos ataskaitos parodo, kad vis dar yra darboviečių, kur darbuotojai negauna net antro darbo sutarties egzemplioriaus, atsiskaitymo lapelių, o daugybei darbuotojų tenka darbo ginčus spręsti darbo ginčų komisijose, o ne socialinio dialogo būdu.
Pastaruoju metu gauname vis daugiau pranešimų, kad darbuotojai yra verčiame perrašyti darbo sutartis, kuriose dalis atlyginimo pakeičiama neapmokestinamais priedais už darbą lauko sąlygomis ar kilnojamo darbo pobūdį, taip mažinant darbuotojų socialinės garantijas (pensijas, ligos ir kitas išmokas).
Pandemijos metu Lietuvoje, kaip ir visame pasaulyje, paplito darbuotojų įdarbinimas per internetines platformas, kurios neužtikrina jiems tinkamos socialinės apsaugos. Tačiau iki šiol nieko nedaroma, kad šiems darbuotojams būtų užtikrintos socialinės garantijos, kurias turi įprastų darbų darbuotojai.
Dažnai darbdaviai darbuotojams nesudaro galimybės kelti kvalifikaciją. Darbuotojams, kurie pakėlė savo kvalifikaciją, neretai pasakoma, kad darbovietei aukštos kvalifikacijos darbuotojų nereikia, o kvalifikacijos kėlimas neturi jokios įtakos jų atlyginimų didinimui.
Skirtingai nei Vakarų šalyse Lietuvos darbuotojų atstovai -profesinių sąjungų vadovai nėra teisiškai apsaugoti nuo susidorojimo už veiklą profesinėje sąjungoje. Juos galima lengvai atleisti iš darbo, taip sužlugdant profesinę sąjungą ir užkertant kelią veiksmingai spręsti darbovietėse kylančias problemas bei užtikrinti darbuotojams orų darbą. Todėl būtina Darbo kodekse įtvirtinti nuostatas, kurios apsaugotų profesinių sąjungų vadovus ir užtikrintų profesinių sąjungų veiklą.
Lietuvos Bendras Vidaus Produktas (BVP), sukurtas vienam gyventojui, sudaro 87 proc. Europos Sąjungos (ES) vidurkio, tačiau Lietuvos darbuotojų atlyginimai tėra 60 proc. ES vidurkio.
Būtina neatidėliojant pradėti diskusijas ir priimti sprendimus dėl Darbo kodekse numatyto atlyginimų indeksavimo, kuris yra seniai įprastas Vakarų Europos šalyse ir vykdomas atsižvelgiant į infliacijos, vartojimo kainų ir kitų veiksnių poveikį.
Raginame Seimą pritarti Europos komisijos siūlomai Direktyvai dėl minimalios algos.
Būtina stabdyti neprotingų darbdavių norą mokant mažus atlyginimus versti darbuotojus dirbti viršvalandžius, nes taip pažeidžiama darbo ir šeimyninių įsipareigojimų pusiausvyra, o nuolatinis viršvalandinis darbas negali būti orus. Todėl apmokėjimas už viršvalandinį darbą turi būti ne pusantro karto, o dvigubai didesnis.
Darbas negali būti orus, jei darbuotojų atlyginimai neleidžia jiems oriai gyventi.
Darbe žmonės praleidžia trečdalį savo gyvenimo. Todėl orus darbas užtikrina orų visų Lietuvos piliečių gyvenimą“, – rašoma Lietuvos profesinės sąjungos „Solidarumas“ pirmininkės Kristinos Krupavičienės pareiškime.