Jo Ekscelencijai Lietuvos Respublikos Prezidentui Gitanui Nausėdai
LR Seimo pirmininkei Viktorijai Čmilytei-Nielsen
LR Ministrei Pirmininkei Ingridai Šimonytei
LR Trišalei tarybai
Savivaldybių asociacijai
Nustatydama kainų pokyčius, Vyriausybės teigimu, Valstybės kainų reguliavimo tarnyba (VERT) veikė savarankiškai, nepriklausoma nuo Vyriausybės ir Vyriausybė į tą procesą nesikišo. Tačiau Vyriausybė žada finansinę paramą, kuri bus reikalinga žmonėms, kuriems bus sunku susimokėti už kokias nors paslaugas pagal socialinės paramos mechanizmus.
Ar tikrai Vyriausybė daro viską, kad apsaugotų gyventojus nuo drastiškų kainų šuolių? Mūsų manymu Vyriausybė turi ieškoti išeičių, kaip tą augančią kainą paskirstyti, kad gyventojams skaudžiai neatsilieptų. Taip ir lieka neaišku, kodėl toks didelis kainų šuolis patvirtintas iš karto, o ne išdėstant jį mažomis dalimis per ateinančius 3-5 metus? Ekonomika atsigauna labai pamažu, gyventojai iš karantino gniaužtų vaduojasi sunkiai: nedarbo lygis išlieka aukštas, dalis dirbančiųjų prastovose, kai kurie verslai ant bankroto ribos. Tad įkainių kėlimas – itin jautri sritis. Labai keistas VERT požiūris ir bandymas į visus klausimus „atsišaudyti“ vieninteliu argumentu, kad mūsų elektros ir dujų kainos buvo labai mažos. Kas atsitiks, jei dabar pagal šitą pavyzdį visų sektorių atstovai, manantys, kad jų paslaugų kainos yra mažos, gali imti ir jas tiesiog didinti?
Ministre Pirmininkė, žadėdama paramą žmonėms, kuriems bus sunku susimokėti už paslaugas, turėtų kartu teikti pasiūlymą didinti Valstybės remiamos pajamos (VRP), nes tai yra labai svarbus atskaitos taškas vertinant teisę į socialinę pašalpą ir nustatant jos dydį. Kylant kainoms, augant ekonomikai ir algoms, VRP turi būti peržiūrimos ir didinamos. Tačiau pastarąjį laikotarpį, ypač po 2014m. socialinės pašalpos reformos, VRP didinimas sparčiai atsilieka nuo algų augimo. Per tris pastaruosius metus kai vidutinės algos ir nuo jų priklausančios vidutinės socialinės išmokos augo po 8-9 proc. kasmet, VRP buvo didinamos tik 2,5 proc. ir nuo 2018 iki 2021m. VRP buvo padidintos tik 6 eurais.
Skurstančiųjų skaičius Lietuvoje pagal ES priimtą metodiką yra apie 22 proc. (600 tūkst. gyventojų), socialinės pašalpos gavėjų skaičius tik apie 2,5 proc., maždaug tik vienas iš dešimties skurstančių. Tarp darbingo amžiaus gyventojų Lietuvoje pašalpos gavėjų du kartus mažiau nei EBPO šalių vidurkis, nors skurdas Lietuvoje labiau paplitęs. Pandemijos metu buvo įvesta laikina 200 eurų darbo paieškos išmoka, kuri buvo pagalba ir daliai labiausiai skurstančių gyventojų, bet nuo 2021m. pradžios jos mokėjimas labai apribotas ir netrukus visai baigsis.
Nuo 2014m., viena vertus, nuspręsta socialinei pašalpai centrinės valdžios skiriamas, bet nepanaudotas lėšas, savivaldybėms palikti naudoti kitoms reikmėms. Tai paskatino savivaldybes “taupyti” pašalpos sąskaita, gavėjų skaičius krito drastiškai – nuo 190 tūkst. 2013 m. iki 65 tūkst. 2019m. Antra vertus, VRP didinimas labai vėlinamas ir jis santykinai mažėja, lyginant su MMA. Tas taip pat prisideda prie remiamųjų skaičiaus mažėjimo, o vidutinis socialinės pašalpos dydis yra neadekvatus – 2020 m. I-III ketv. duomenimis, vidutinis socialinės pašalpos dydis per mėnesį vienam gyventojui sudarė 88,2 Eur. Tuo metu 2020m. savivaldybės nepanaudojo net 70 procentų lėšų, skirtų socialinėms išmokoms. Vidutinė socialinė pašalpa sudaro tik apie penktadalį skurdo rizikos ribos vienam asmeniui.
Valstybės kontrolė atliko socialinės paramos sistemos auditą, kuriuo nustatė, kad socialinė parama neužtikrina daugumos gyventojų net minimalių vartojimo poreikių. Užtikrina minimalius poreikius tik 14 proc. tirtų paramą gaunančių namų ūkių, o iš vienišų gyventojų – tik 3 proc. tirtų paramos gavėjų (tirti 426 atvejai 12-oje savivaldybių). Taigi, socialinės pašalpos sistema neatlieka jai priskirtos funkcijos.
Socialinės pašalpos tiesioginė paskirtis garantuoti pajamų minimumą, už kurį asmuo galėtų išgyventi net jei kitos socialinės apsaugos priemonės teikia pagalbą dėl specifinių sąlygų, t.y. mokymo priemonių, vaikų išlaikymo, specialių poreikių dėl negalios ar nesavarankiškumo senatvėje. Vis tiek yra būtiniausi poreikiai maistui, higienos priemonėms, ryšio ir transporto paslaugoms, elektros, dujų sąnaudų, būtinos buitinės technikos įsigijimas, remontas ir daugelis kitų poreikių, kuriems dalis žmonių neturi teisės į socialinio draudimo išmokas arba jų dydis per menkas turint išlaikytinių, o taip pat kai neužsidirba pakankamai ar nedirba.
Dar vienas tipiškas atsikalbinėjimo argumentas – didesnė socialinė pašalpa arba platesnis jos gaunančiųjų ratas ribotų pastangas dirbti. Tačiau įstatymas numato, kad ši pašalpa darbingiems asmenims mokama tik kai jie dirba bent 2/3 etato arba yra registruoti bedarbiai, kurie vykdo Užimtumo tarnybos nurodymus. Jeigu bedarbis atsisako Užimtumo tarnybos pasiūlyto darbo, jis netenka bedarbio statuso ir kartu teisės į socialinę pašalpą. Taip pat yra net jei bedarbis atsisako dalyvauti mokymuose ar kitose aktyviose darbo rinkos priemonėse. Taigi, tas argumentas dėl nemotyvacijos dirbti yra niekinis.
Net jeigu ir pasitaiko socialinės pašalpos gavėjų, kurie apgaudinėja savivaldybių administracijas, kurios skiria pašalpą ar Užimtumo tarnybą, kuri kontroliuoja registruotų bedarbių elgesį, negalima dėl pasitaikančių piktnaudžiavimų pateisinti sistemos neadekvatumą, dėl kurio kenčia sąžiningi skurstantieji, o ir visai visuomenei paliekami nesaugūs bei gėdingi skurdo ir atskirties židiniai.
Paskutinis argumentas, kuris teikiamas teisinant neadekvačiai mažą paramą, jos lyginimas su darbo pajamomis, prie socialinės pašalpos priskaičiuojant daugelį kitų išmokų. Tačiau, socialinės pašalpos dydį lemiančios Valstybės remiamos pajamos labai nupinga, lyginant su MMA. Pati MMA irgi yra maža, po mokesčių jos dydis nesiekia skurdo rizikos ribos vienam asmeniui.
ES šalių kontekste socialinė pašalpa vienišam asmeniui Lietuvoje labai maža – 2019 m. siekė tik 18 proc. vieno asmens namų ūkio pajamų medianos. Tuo tarpu skurdo rizikos riba tarptautiniu mastu laikoma 50 proc. (EBPO) arba 60 proc. (ES). EBPO šalių vidurkis – 34 proc. Daugumoje vakarinių ES narių yra virš 40 proc.
Teisei gauti kompensacijas irgi svarbus Valstybės remiamų pajamų dydis. Jo beveik nedidinant, pastaraisiais metai sumažėjo ir kompensacijas gaunančiųjų skaičius, ir išlaidos kompensacijoms.
Todėl didinant dujų ir elektros kainas, reikalaujame kartu didinti valstybės remiamas pajamas ir kitas socialines išmokas, tokias kaip; bazinė socialinė išmoka, šalpos pensijų bazė, minimalių vartojimo poreikių dydis atsižvelgiant į infliacijos lygį ir vidutinio darbo užmokesčio bei minimalios algos didėjimą.
Pagarbiai,
Pirmininkė Kristina Krupavičienė
Priedas, spausti čia.