2017 m. lapkričio 15-19 dienomis Lietuvos profesinės sąjungos „Solidarumas” delegacija, susidedanti iš atsakingosios sekretorės Jovitos Pretzsch, AB „Plasta” darbininkų sąjungos tarybos nario Edmundo Mincevičiaus, šios profesinės sąjungos pirmininko ir Vilniaus miesto profesinių sąjungų „Solidarumas“ tarybos nario Mindaugo Balsio bei Krovininio autotransporto profesinės sąjungos „Solidarumas” pirmininko pavaduotojo Vytauto Kašėtos, lankėsi Švedijos Geteborgo mieste, kur dalyvavo Europos komisijos ir Europos socialinių Europos profesinių sąjungų konfederacijos (ETUC) ir surengtoje diskusijoje „Kūriant geresnę Europą darbo žmonėms“.
Jie aplankė „Volvo” automobilių gamyklą, kurioje turėjo galimybę susitikti su įmonės darbuotojais ir jų atstovais – profesinės sąjungos nariais, taip pat su jau buvusia „Volvo” darbuotoja ir jos „mėlynųjų apykaklių“ t. y. fizinį darbą dirbančių darbuotojų profesinės sąjungos nare, o šiuo metu Geteborgo miesto mere Ann-Sofie Hermansson.
AB „Plasta“ darbininkų sąjungos pirmininkas Mindaugas Balsys prisipažino maloniai nustebintas „Volvo“ gamykloje sėkmingai vykstančiu socialiniu dialogu. Jei Lietuvoje dideliu laimėjimu laikomas pats kolektyvinės sutarties pasirašymas, kuris net profesinių sąjungų narių tarpe laikomas aukščiausia socialinio dialogo įsikūnijimo forma, Švedijoje kolektyvinė sutartis tėra tik nuolatos vykstančio socialinio dialogo laikina išraiška. Kaip pastebėjo Mindaugas Balsys, jei Lietuvoje svarbiausias socialinio dialogo tikslas yra kolektyvinė sutartis, tai Švedijoje – pats nuolatinis socialinio dialogo procesas, kur kolektyvinė sutartis tik oficialiai užfiksuoja šio proceso eigos momentą.
Kaip aiškino „Volvo“ gamyklos profesinės sąjungos atstovai, kolektyvinėje sutartyje neįmanoma visko surašyti, nes gyvename globalios ir besikeičiančios rinkos sąlygomis. Tai, kas sutarta šiandien, rytoj, pasikeitus aplinkybėms, gali būti pasenę. Todėl profesinės sąjungos per savaitę dėl įvairių klausimų derasi su darbdavių atstovais vidutiniškai 9 kartus per savaitę!
Skirtingai nuo Lietuvos darbdavių, nesuprantančių socialinio dialogo svarbos, Švedijos darbdaviai netgi labiau suinteresuoti socialiniu dialogu, nei pačios profesinės sąjungos. Pavyzdžiui, vienas „Volvo“ cecho viršininkas prisipažino, kad namie kilus kokiai nors minčiai dėl darbų organizavimo, kitą dieną jis tuoj pat ja pasidalina su profesinių sąjungų atstovais, nes juk tą mintį turės įgyvendinti darbuotojai. Tokie pasitarimai padeda geriau įdiegti naujoves ir geriau organizuoti darbą, nes įmonės sėkmė naudinga ir darbuotojams, ir įmonės savininkams bei yra viena iš sėkmingos „Volvo“ gamyklos veiklos priežasčių.
„Volvo“ gamyklos valdyboje yra profesinių sąjungų atstovai, kuriems prieinama visa finansinė informaciją apie įmonės darbo rezultatus. Tai įneša skaidrumo, kai reikia derėtis dėl atlyginimų didinimo.
Šioje gamykloje veikia „baltųjų“ t. y. protinį darbą dirbančių darbuotojų ir „mėlynųjų“ t. y. fizinį darbą dirbančių darbuotojų profesinių sąjungos. Iš prmo žvilgsnio gali klaidingai atrodyti, kad jų interesai nesutampa. Bet iš tiesų, abiejų profesinių sąjungų tikslas yra vienas – gerai parduodamas įmonės gaminys „Volvo“ automobilis. Todėl, kai dėl skaitmenizavimo ar robotizavimo kyla grėsmė darbo vietoms, profesinės sąjungos po įvairių bendrų aptarimų randa sprendimus, tenkinančius visus. Pavyzdžiui, sumažinus darbuotojų kiekį viename gamybos padalinyje, jų atsiranda kitame. Darbuotojai yra vertinami, todėl neskubama, kaip Lietuvoje iš pradžių atleisti darbuotojus, o vėliau į atsiradusias darbo vietas juos vėl priimti arba ieškoti naujų darbuotojų.
Kaip pastebėjo Mindaugas Balsys, Lietuvoje dauguma darbdavių prekiauja pigia darbo jėga, kai tuo tarpu švedai prekiauja savo gaminiais, kurie perkami ne dėl jų pigumo, o dėl jų kokybės. Mažai apmokami, blogose darbo sąlygose ir viršvalandžius dirbantys darbuotojai nesukurs kokybiškų, naujoviškų prekių, kurios duos didesnį pelną, nei pigūs ir nekokybiški gaminiai. Tai ir yra esminis skirtumas, kuris keičia santykius tarp darbuotojų ir darbdavių.
Todėl, jei lietuviškų įmonių savininkai nori gaminti gaminius, kurie konkuruoja tik savo pigumu, jie sieks kuo labiau apkrauti darbu darbuotojus, kuo mažiau jiems mokėti ir kuo labiau taupyti jų darbo sąlygų sąskaita. Pasak Mindaugo Balsio, Lietuvoje diskutuojant su darbdaviais dėl pačių paprasčiausių darbuotojų darbo sąlygų pagerinimo, tokių kaip muilo trūkumas prausykloje, šiltesnių darbo sąlygų sudarymas žiemą ar panašiai, jam dažnai tekdavo išgirsti tokius atsakymus, kad greitai ateis pavasaris, o muilą juk kartą per mėnesį vis tiek pristato.
Kai jis prasitardavo apie vergiškas darbo sąlygas, darbdavių atstovai paprašydovo nevartoti žodžio „vergiškas“, nes, anot jų, darbuotojai turėtų išvis būti dėkingi darbdaviams, nes šie sukūrė jiems darbo vietas. Mindaugas Balsys buvo maloniai nustebintas, kai šioje konferencijos išgirdo, kad terminas „moderni vergovė“ buvo plačiai vartojamas pačiame aukščiausiame lygyje, kalbant apie darbuotojų padėtį pokomunistinėse ES šalyse. Konferencijoje buvo kalbama, kad nors darbuotojai formaliai nėra vergai, jie iš esmės dirba už atlyginimą, kuris leidžia tik prasimaitinti ir susimokėti už butą bei komunalines išlaidas, bet nesuteikia galimybių gyventi oriai, kaip tai yra senosiose ES valstybėse, kur veikia socialinės valstybės modelis.Vakarų valstybės yra susirūpinusios kad šis „moderniosios vergovės“ modelis iš Rytų braunasi ir į jų šalis, griaudamas dešimtmečiais kurtą „gerovės valstybės“ modelį.
Šiuo metu sprendžiama kuriuo „socialinės valstybės“ ar „moderniosios vergovės“ keliu toliau vystysis Europa.Todėl Europos profesinių sąjungų konfederacija sukvietė visas Europos profesines sąjungas į Geteborgą, kad prieš ES viršūnių, kuris vyko kitą dieną, svečiai galėtų susipažinti su pavyzdingu visai Europai socialiniu dialogu ir jo teikiamais privalumais, padedančiais, o ne trukdančiais, kaip bandoma vaizduoti pokomunistinėse šalyse, „Volvo“ gamyklai sėkmingai konkuruoti globaliame pasaulyje.
M.Balsys pastebėjo, kad profesinių sąjungų įtaka matoma ir kasdieniniame Švedijos gyvenime. Žmonių poreikiais rūpinamasi kiekviename žingsnyje. Pavyzdžiui, šiukšlių konteineriai yra paslėpti po žeme, o šiukšlės beriamos per specialius gražius vamzdžius. Sėdint viešojo transporto autobusuose yra mobilaus telefono ar nešiojamojo kompiuterio pakrovimo vieta, veikia nemokamas Wi-Fi ryšys. Mindaugą Balsį nustebino, kad gatvėse nematė stovinčių automobilų, nes visur įrengta pakankamai daugiaaukščių ar požeminių garažų. Takeliai yra ten kur žmonėms patogiau eiti, o ne ten kur valdžiai atrodo gražiau.
Viešbutyje teko sutikti švedų darbininkus iš kito miesto, kurie laikinai dirbo „Volvo“ gamykloje. Mindaugą Balsį nustebino, kad jie gyveno trijų žvaigždučių viešbutyje, kuriame yra nemokami švediškai pusryčiai, sauna, baseinas, sporto sale su treniruokliais, o ne gamyklos teritorijoje ar kokiame miegoti pritaikytame gamyklos šilumos punkte kaip yra įprasta Lietuvoje.
Švedijoje vyrauja įsitikinimas, kad tik gerai pailsėjęs darbuotojas gerai atliks darbą, nedarys klaidų, mažiaus sirgs, darbe vyks mažiau nelaimingų atsitikimų, darbas bus kūrybingesnis, o tampriai bendradarbiaujant su profesinėmis sąjungomis galima išspręsti visas iškilusiais problemas ir sėkmingai konkuruoti globaliame pasaulyje.
Nuotraukoje iš kairės į dešinę: Jovita Pretzsch ir Mindaugas Balsys