Kalbamės su Greitosios medicinos pagalbos profesinės sąjungos „Solidarumas“ pirmininke, Lietuvos profesinės sąjungos „Solidarumas“ koordinacinės tarybos ir Ukmergės savivaldybės tarybos nare Jolanta Keburiene.
– Kas paskatino Jus tapti medike ir kodėl pasirinkote darbą teikti būtent Greitąją medicinos pagalbą?
– Jau vaikystėje man patikdavo žaisti gydytoją. Savo lėles dažnai operuodavau. Galbūt tam turėjo įtakos paprastos mūsų kaimo felčerės, kuri mano vaikystėje nuoširdžiai prižiūrėjo ir rūpinosi visų sveikata, pavyzdys. Todėl baigusi mokyklą jau žinojau, – būsiu medikė. Įstojau į Utenos aukštesniąją medicinos +mokyklą ir besimokydama slaugytojos profesijos atradau, kad darbas, teikiant Greitąją medicinos pagalbą (GMP) yra man. Esu gyva, nemėgstanti sėdėti, patinka savarankiškai priimti sprendimus. Patiko greitis ir tai, kad iš karto gali pamatyti savo darbo rezultatus. Taip visą savo gyvenimą dirbu tik teikdama Greitąją medicinos pagalbą. Ir nors darbe pasitaiko ir streso, ir kitų negerų dalykų, bet saldus jausmas, kad kažkam padėjai, išgelbėjai gyvybę ar sveikatą, visą tai atperka.
– Kaip tapote profesinės sąjungos nare?
– Man bedirbant Ukmergės pirminės sveikatos priežiūros centre (UPSC) darbdavio iniciatyva buvo įkurta profesinė sąjunga. Tiesa, ji buvo „geltonoji“ ir net jos pirmininkė buvo kadrų skyriaus viršininkė. Vėliau ji pasitraukė iš darbo ir mes, likę nariai svarstėme ar ir mums „neišsivaikščioti“. Tačiau nutarėme, kad išeiti visada suspėsime, o mane išrinko nauja profesinės sąjungos pirmininke. Nuo vaikystės buvau kovotoja prieš neteisybę ir nebijodavau pasakyti savo nuomonės. Gal dėl to, o gal todėl, kad mėgdavau jodinėti arkliais, vaikystėje mano draugės tėvai – pirmieji mano mokytojai vadindavo mane „Žana D‘Ark“.
– Kokie buvo pirmieji Jūsų kaip profesinės sąjungos pirmininkės darbai?
– Jau ir anksčiau mačiau daug neteisybės darbuotojų atžvilgiu. Supratau, kad vienas darbuotojas be profesinės sąjungos nieko pakeisti negali. Jei jis ir pasiūlo kažkokias permainas, darbdavys dažniausiai atsako: „Jei nepatinka, gali išeiti dirbti kitur“. Taip, gali pakeisti darbą, bet pakeisti darbo aplinką galima tik profesinės sąjungos dėka. Pirmiausia, profesinei sąjungai teko kovoti dėl paprasčiausių dalykų, kad darbo vietoje netrūktų higieninių priemonių, kad savivaldybė skirtų daugiau lėšų medicinos priemonėms, pvz;. stuburo mobilizacijos įtvarams ir panašiai. Pasiekėme, kad teisingai, o nesivadovaujant vadovo simpatijomis ar antipatijomis, būtų sudaromi darbo grafikai, atstovaudavome darbuotojus, sprendžiant įvairius darbe kilusius konfliktus. Profesinėje sąjungoje ėmė gausėti narių. Vėliau buvau išrinkta Ukmergės rajono profesinės sąjungos „Solidarumas“ pirmininke ir deleguota į Ukmergės rajono trišalę tarybą.
– Kaip po to pasikeitė Jūsų santykiai su įstaigos vadovybe?
– Kai Ukmergės trišalėje taryboje pasiūliau surengti paramedikų mokymus Greitosios medicinos pagalbos vairuotojams, nes tai labai palengvintų medikų darbą, savivaldybė šiems mokymams pritarė ir sudarė jiems sąlygas, o UPSC vadovė tam priešinosi.
– Kodėl įstaigos vadovybė nenorėjo, kad jos darbuotojų kvalifikacijos pakiltų?
– Tam, kad vairuotojams nereikėtų mokėti daugiau. Išaugus jų kvalifikacijai turi padidėti ir jų atlyginimai. Mokymus baigė apie trečdalis mūsų GMP stoties vairuotojų. Profesinė sąjunga iš savo nario mokesčių padengė dalį mokslo išlaidų. Vėliau teko pakovoti, kad jiems buvo išmokomi teisėtai priklausantys priedai už įgytą paramediko kvalifikaciją.
– Ar nebuvo daugiau konfliktų su vadove?
– Buvo didelis konfliktas su įstaigos vadovybe, kai mums kilo įtarimas, kad įstaigoje yra neteisingai vykdoma darbo laiko apskaita. Kai atstovaudami profesinės sąjungos narius bandėme tai išsiaiškinti, buhalterė mums pateikdavo įvairias lenteles su skaičiais, kurių mes neturėdami finansinio išsilavinimo negalėdavome suprasti. Tada profesinė sąjunga pasamdė profesionalią auditorę ir kartu su ja nuėjome aiškintis. Tačiau jau po pirmo tokio susitikimo įstaigos vadovybė atsisakė rodyti finansinius dokumentus, esant mūsų auditorei, nors tai yra neteisėta. Tada mes pagrasinome surengti Ukmergėje profesinės sąjungos protesto eiseną ir ėmėme jai ruoštis. To užteko, kad Ukmergės rajono savivaldybės administracijos direktorius atsiprašytų už tokį jai pavaldžios įstaigos vadovybės elgesį ir sudarytų visas sąlygas profesinės sąjungos auditorei patikrinti įstaigos buhalteriją. Mūsų tyrimas atskleidė, kad beveik dvejus metus darbuotojams buvo neteisingai vykdoma darbo laiko apskaita. Po to, darbuotojams buvo išmokėta per tą nesumokėta atlyginimų dalis. Vieniems buvo grąžinti keli šimtai eurų, kitiems – virš tūkstančio, o buhalterė išėjo iš darbo.
– Koks buvo UPSC direktorės likimas?
– Nors ji ir jos vyras buvo Ukmergės tarybos nariai, ji vėliau turėjo pasitraukti iš darbo. Na, o dabar yra nuteista už finansinius pažeidimus, bet padarytus jau ne mūsų įstaigoje.
– Kokias dar negeroves pavyko pašalinti?
– Pastebėjome, kad Ukmergės GMP soties skyriaus vedėja įsigudrindavo darbo vietoje dirbti iki 12 val., nors privalėjo dirbti iki 16 val., o „sutaupytą“ darbo laiką skirdavo „budėjimams“. Profesinei sąjungai įsikišus šie pažeidimai baigėsi, o „budėjimuose“ ji pradėjo dirbti ne tiesioginio darbo metu – savaitgaliais.
– Kaip sekėsi kovoti už darbuotojų atlyginimų didinimą?
– Pastebėjome, kad skirtinguose Lietuvos rajonuose GMP stoties darbuotojų atlyginimai skiriasi. Dažnai tas skirtumas buvo didelis, daugiau nei keli šimtai eurų, nors dirbame tą patį darbą. Taip atsitiko dėl to, kad GMP stotys priklausė skirtingoms savivaldybėms, o jos turėjo skirtingas finansines galimybes, gyventojų skaičių ir skirtingą vietos valdžios supratimą apie greitosios medicinos pagalbos svarbą. Iš kolegų Latvijoje sužinojome, kad ten visos GMP stotys yra sujungtos į vieną įstaigą ir visi darbuotojai, nepriklausomai nuo to kuriame rajone dirba, uždirba vienodas algas. Tada mes pradėjome „spausti“ Lietuvos Seimo narius ir Sveikatos apsaugos ministeriją, ragindami pasekti Latvijos pavyzdžiu. Nors ir sunkiai, bet „ledai pajudėjo“ ir buvo pradėta pertvarka, iš pradžių sujungiant jas į penkias įstaigas, o vėliau – į vieną. Tačiau dalis savivaldybių nenorėjo atsisakyti savo GMP stočių. Mūsų įstaigos darbuotojai norėjo greičiau būti prijungti prie Vilniaus GMP stoties, nes ten atlyginimai buvo ženklai didesni, bet Ukmergės taryba tam nepritarė. Kai mes pradėjome ruoštis protestui, savivaldybė surado lėšų ir mūsų algos buvo padidintos, Na, o po Covid – 19 pandemijos, kai mes tapome Vilniaus GMP stoties padaliniu, mūsų algos tapo tokios pat kaip kolegų iš Vilniaus.
(tęsinys bus)