Lietuvos profesinė sąjunga ,,Solidarumas“ primena, jog 2023 m. gegužės 10 d. Europos Parlamentas ir Taryba priėmė Direktyvą (ES) 2023/970, kuria nustatant darbo užmokesčio skaidrumo ir vykdymo užtikrinimo mechanizmus, griežčiau taikomas vienodo vyrų ir moterų darbo užmokesčio už vienodą arba vienodos vertės darbą principas (toliau – Direktyva).
Valstybės narės, o tarp jų ir Lietuva, šios Direktyvos nuostatų taikymo užtikrinimą ir įstatymų pataisas turi atlikti iki 2026 m. birželio 7 d.
Nors Lietuvos įstatymų leidėjas dar turi laiko perkelti Direktyvą į nacionalinę teisę, tačiau jau ir šiuo metu svarstomos su šia Direktyva susijusios įstatymų pataisos Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybių įstaigų darbuotojų darbo apmokėjimo ir komisijos narių atlygio už darbą įstatyme Nr. XIII-198 ir Lietuvos Darbo kodekse.
Atsižvelgiant į vieną iš pagrindinių Direktyvos tikslų – vienodo atlyginimo už vienodą ar vienodos vertės darbą užtikrinimo (Direktyvos 4 str. 1 d.) bei turinį, išskirtini keli esminiai šios Direktyvos punktai, kurie turi būti Lietuvoje iki 2026 m. birželio 7 d. priimti:
- Direktyvos 7 str. 5 d. nurodo, jog darbuotojai, be atskirų darbdavio apribojimų, turės teisę atskleisti informaciją apie savo darbo užmokestį, siekiant užtikrinti vienodo darbo užmokesčio principo laikymąsi. Lietuvos įstatymų leidėjas turi nustatyti priemones, kuriomis būtų draudžiamos sutarčių sąlygos, apribojančios darbuotojų teises atskleisti informaciją apie gaunamą darbo užmokestį.
- Direktyvos 7 str. 1 d. numato, jog darbuotojai turės teisę kreiptis į darbdavį dėl informacijos pateikimo raštu apie jų pačių darbo užmokesčio dydį ir vidutinio darbo užmokesčio dydžius pagal darbuotojo lytį ir vienodą arba vienodos vertės darbą atliekančių darbuotojų kategorijas. Minėto straipsnio 2 d. numato, jog darbuotojai galės minėtos informacijos prašyti ir gauti taipogi ir per savo atstovus, o remiantis 3 d., nustatoma darbdavio pareiga kasmet informuoti darbuotojus apie šią teisę ir apie veiksmus, kurių reikia imtis siekiant šia teise pasinaudoti.
- Direktyvos 4 str. 4 d. taipogi pateikia vienodo ir vienodos vertės darbo sąvokos apibrėžimą – darbo užmokesčio struktūros turi būti tokios, kad būtų galima įvertinti, ar darbuotojai yra panašioje padėtyje darbo vertės atžvilgiu, remiantis objektyviais, lyties požiūriu neutraliais kriterijais, dėl kurių susitarta su darbuotojų atstovais, jei tokie atstovai yra. Tie kriterijai neturi būti tiesiogiai ar netiesiogiai susiję su darbuotojų lytimi. Jie apima įgūdžius, pastangas, atsakomybę ir darbo sąlygas ir, jei tikslinga, visus kitus veiksnius, kurie yra aktualūs konkrečiai darbo vietai ar pareigoms. Jie turi būti taikomi objektyviai ir lyties požiūriu neutraliu būdu, kad juos taikant nebūtų jokios tiesioginės ar netiesioginės diskriminacijos dėl lyties. Visų pirma, juos taikant neturi būti nepakankamai įvertinti atitinkami socialiniai emociniai įgūdžiai.
- Įgyvendinus minėtą Direktyvą, darbdaviai negalės įsidarbinančių darbuotojų prašyti pateikti informaciją apie dabartiniuose ar ankstesniuose darbo santykiuose gautą darbo užmokestį (Direktyvos 5 str. 2 d.), todėl darbdaviai neturės galimybės nustatyti atlyginimo dydžio tęstinumo. Siekdami įsidarbinti, darbuotojai turės teisę gauti iš būsimo darbdavio informaciją apie pradinį darbo užmokestį arba jo intervalą, pagrįstą objektyviais, lyties požiūriu neutraliais kriterijais ir priskirtiną atitinkamai darbo vietai (Direktyvos 5 str. 1 d. a) p.)
- Direktyvos 9 str. 1 d. numato, jog darbdaviai, atsižvelgiant į įdarbintų darbuotojų skaičių (minėto straipsnio 2-5 d.) kiekvienais metais turės pareigą skelbti pranešimus apie vyrų ir moterų darbo užmokesčio atotrūkius. Pranešimuose turės atsispindėti duomenys apie vyrų ir moterų darbo užmokesčio skirtumus pagal pagrindinį bazinį darbo užmokestį arba atlyginimą ir papildomus arba kintamuosius komponentus pagal darbuotojų kategorijas.
- Direktyva taip pat supaprastina įrodinėjimo naštą, darbuotojui kreipiantis į teismą. Direktyvos 18 str. 1 d. numato, jog Valstybės narės, atsižvelgdamos į savo nacionalines teismų sistemas, turi imtis tinkamų priemonių užtikrinti, kad tais atvejais, kai darbuotojai, laikantys save nukentėjusiais dėl to, kad jiems nebuvo taikomas vienodo darbo užmokesčio principas, kompetentingai institucijai ar nacionaliniam teismui nurodo faktines aplinkybes, leidžiančias daryti prielaidą, kad buvo tiesiogiai arba netiesiogiai diskriminuojama, pareiga įrodinėti, kad tiesioginės arba netiesioginės diskriminacijos darbo užmokesčio srityje nebuvo, tektų atsakovui t. y. darbdaviui.
Plačiau dėl Direktyvos taikymo, turinio ir tikslų skaityti čia ir čia.
Parengė Lietuvos profesinės sąjungos „Solidarumas“ teisininkai Lukas Čapas ir Oksana Ksenija Starzdė