Su kokia nuotaika mokytojai pradeda naujus mokslo metus? Ar pedagogų atlyginimų didinimas vienintelis profesinių sąjungų galvos skausmas? Kokios nesibaigiančios reformos užgožia šventinių gėlių kvapą?
Į žurnalisto Dariaus Švenčionio klausimus atsako Švietimo ir mokslo profesinės sąjungos „Solidarumas“ pirmininkė Aldona Kindurienė.
Ar mokytojai rugsėjo 1-ąją dieną gali užmiršti visus rūpesčius ir tikrai švęsti naujų mokslo metų pradžią?
Mokytojo profesija yra tokia, kad mokytojas turi būti labai kūrybingas, be galo netradicinis, nuolat atsinaujinantis savo žinias. Įdomi ir be galo sudėtinga profesija. Mokytojas, turbūt, niekada nebus ramus. O, šį rugsėjį mokytojai pasitinka nerimaudami, pirmiausia prisimindami praėjusius metus. Buvę mokslo metai atnešė ir nesusipratimų, ir tam tikro streso. Todėl mokytojui, iš vienos pusės, smagų yra sulaukti naujų mokslo metų, nes ateina nauji veidai ir, tarsi, verčiamas naujas švarus popieriaus lapas. Tačiau mokytojai, nori ar nenori, žvelgia į švietimo ir mokslo ministeriją. Ji pernai klaidų padarė iš tikrųjų labai daug. Šie metai parodys ar tas klaidas suprato ir ar jiems užteks valios jas ištaisyti. Mokytojai yra laukime. Kartu galime pasidžiaugti, kad vieną kartą jau buvo pakeltas atlyginimas mokytojams dešimt procentų, o dabar antrą kartą keliamas. Tikrai galime pasidžiaugti, jog tai neliko tik pažadais.
Ar galima sakyti, kad mažų atlyginimų klausimus uždarytas visiems laikams?
Męs, profesinės sąjungos, kiekvienais metais, visą laiką, keliam naujus reikalavimus. Jie būna įrašyti į švietimo ir mokslo šakos kolektyvinę sutartį. 2025 metams esam parengę pasiūlymus. Norime kalbėtis ne tik apie atlyginimus, nors aišku vienas iš pagrindinių reikalavimų, tačiau bus reikalavimų ir tokių, kur jau reikės keisti ir galiojančius teisės aktus. Pavyzdžiui, švietimo pagalbos specialistų, mokyklos bibliotekininkų darbo sąlygos. Vasaros mėnesiai nebuvo tik atostogos. Profesinių sąjungų pirmininkai, kurie esam pasirašę kolektyvinę sutartį, o tokių be ,,Solidarumo” yra dar trys, dirbome. Su švietimo ministerijos specialistais peržvelgėme tas klaidas į kurias nurodė nacionalinėje švietimo agentūra atlikusi auditą. Patikrinus daugiau negu šimtą mokyklų surado be galo daug klaidų susijusių vien tik su finansais. Nemažai problemų, susėdę męs galvojam kaip išspręsti, kaip taisyti tas klaidas, ir kaip vėl nedaryti to paties. Aišku, pirmiausiai jos daromos savivaldybės švietimo įstaigų lygmeniu.
Dabar girdim tiek politikų, tiek visuomenės nuogąstavimus apie tragišką mokytojų trūkumą. Kaip tai atsiliepia dirbantiems mokytojams?
Labai, labai neramina kolegų trūkumas. Gali atsitikti taip, kad pavyzdžiui mokykla išvis gali neturėti kažkokio dalyko mokytojo. Dėl ko dar didėja mokytojo krūvis tai atnaujintos ugdymo programos. Pernai prasidėjo, šiais metais toliau tęsiama jau kitose klasėse. Pernai buvo nelyginėse, šiais metais atvirkščiai, lyginėse klasėse. Mokytojai dirbs pagal atnaujintas programas, o ir šiai dienai tų naujų vadovėlių toli gražu ne visi turi. O tai reiškia mokytojo didesnį krūvį. Daugiau turi pasiruošti. Aišku, ministerija kažkiek atsižvelgia. Ne tik dešimt procentų didinami atlyginimai, bet bendrajame ugdyme, kurie dirbs pagal atnaujintas programas, jiems keliamas koeficientas. Tai reiškia, maždaug, iki penkių su puse procento didesnę algą. Čia reikės pasistengti profsąjungai, todėl kad šitie penki su puse procentų ateis į mokyklas. Pinigai skiriami, būtent, dėl padidinto mokytojų krūvio dirbantiems atnaujintomis programomis, tačiau tai nenumatyta kriterijuose. Ugdymo įstaigų vadovams paliekama pernelyg didelė sprendimų priėmimo laisvė. Todėl turėsime pasižiūrėti arba profesinė sąjunga, arba mokyklos taryba, kur jie nukeliauja. Reikės įjungti kontrolės mechanizmą.
Ar turite vilties, kad vieną dieną baigsis programų atnaujinimas, egzaminų tvarkos pakeitimai, vadovėlių trūkumas ir kiti dalykai, kurie erzina visą bendruomenę?
Iš vienos pusės, reikalingos šitos reformos, kaip bebūtų švietimas negali stovėti vietoje. Kažkas visuomenės gyvenime kinta, reiškia turi reaguoti ir švietimas. Tačiau tiek kiek buvo šiais metais, tai tiek tikrai niekas nenori. Juolab, nepilnai buvo pasiruošta. Diegiant kažkokią reformą reikia rimtai aptarti, tiek su profsąjunga, tiek su mokslininkais – su visomis suinteresuotomis šalimis. Atsiprašau, negali būti švietime taip kaip buvo. Nes yra vaikai, ir atsakomybė už juos pirmiausia. Dabar deramės apie kitus metus, bet mes kalbame jau laikotarpį iki 2030 metų. Apie visą tą periodą, kas galėtų keistis. Kas be ko, pirmiausiai kalbama apie tai kaip galėtų keistis mokytojo atlyginimas. Neapibrėžiama vienais metais, žiūrime toliau į priekį.
Lietuvos tūkstantmečio mokyklų programa. Kiek ji palaikoma mokytojų?
Pati pradžia buvo labai keista. Kažkaip sunkiai ją priėmė visa švietimo bendruomenė. Natūralu, tikrai buvo nemažai neigiamų atsiliepimų. Aš skaičiau, žiūrėjau, ir tuo labiau, kad kai kuriuose įstaigose, kur įgyvendinamas šitas projektas, veikia mūsų profesinė sąjunga. Iš mūsų narių ateina tam tikrai informaciją. Sakyčiau, kad informacija nėra labai optimistinė. Aš prieš kelias dienas išgirdau, švietimo ministerijos organizuotoje savivaldybėms konferencijoje daug pozityvių dalykų. Rajonuose dažniausiai yra išrinkta viena mokykla ir toje mokykloje perkama nauja įranga. Ja gali pasinaudoti kitos rajono mokyklos. Vaikams tai naudinga, nes į specializuotus kabinetus Vilniuje visų neatveš.
Kaip įtraukusis ugdymas, tuomet?
Visiskai to entuziazmo nėra. Kažkada kai buvo diskusija apie tai Seime labai atsargiai pasižiūrėjau, nes Lietuvoje dažnai kai ateina projektas, neskaičiuojame ar pinigų skiriama, ar užteks specialistų nematom. Kas dabar atsitiko? Dauguma mokyklų yra nepasiruošę, visiškai trūksta psichologų ir socialinių pedagogų bei mokytojų padėjėjų. Kas atsitiks? Kaip visada mokytojas kraštinis ir visada viską turės padaryti. Taip jau ne kartą buvo nutikę. Žinoma, vienaip ar kitaip, nors ir be didelio optimizmo, įtraukusis ugdymas kažkaip judės į priekį.
Dėkoju už pokalbį.