Noriu aptarti temą, kuri šiandien svarbi vieniems, o ateityje beveik kiekvienam statutiniam pareigūnui t. y. pareigūnų pensijas ir prasidedančią jų reformą. Nesvarbu, ar jau esate pensininkas, ar iki pensijos dar liko 20 metų. Klausimas visiems tas pats „Ką valstybė realiai suteikia žmogui už 20, 25 ar 30 metų tarnybos, ne pažadais ir ne skaidrėmis, o realiais skaičiais?“
Pagal dabartinę sistemą pareigūnui, kuriam taikomas 25 metų būtinojo tarnybos stažo reikalavimas, po 25 metų tarnybos susidaro 27,5 proc. pensijos skaičiavimo bazės.
Dar svarbiau – pensija skaičiuojama ne nuo viso realiai uždirbto atlyginimo, nes naktinis darbas, darbas poilsio ir švenčių dienomis, viršvalandžiai bei dalis kitų realių tarnybos pajamų į dabartinę pensijos bazę neįtraukiami!
Paprasčiau tariant, kai reikia dirbti naktį ar per šventes, tas darbas valstybei yra tikras, tačiau atėjus laikui skaičiuoti pensiją dalis jo tarsi nebeegzistuoja.
Pateikime teorinį pavyzdį. Pareigūnas uždirba 2 500 eurų, neatskaičiavus mokesčių, o pensija skaičiuojama nuo 1 800 eurų bazės.
1 800 × 27,5 proc. = 495 Eur.
Tai tik matematinis pavyzdys. Realybėje yra buvusių pareigūnų, gaunančių ir 230–300 Eur pareigūno pensijas. Todėl bendras statistinis vidurkis ne visada atspindi tai, ką žmogus realiai gauna į savo sąskaitą.
Kiek pats žmogus sumoka per tarnybą?
Paimkime tuos pačią 2 500 eurų, bruto t. y. neatskaičiavus mokesčių, algą ir 2026 metų tarifus. Apytiksliai per mėnesį nuo tokio atlyginimo susidaro apie 970 Eur GPM, VSD ir PSD įmokų.
Jeigu tik iliustraciniais tikslais tokį patį atlyginimą ir dabartinius tarifus taikytume visus 25 metus, susidarytų maždaug 750 000 Eur bruto darbo užmokesčio, apie 145 000 Eur GPM, apie 146 000 Eur VSD ir PSD įmokų. Iš viso – apie 291 000 Eur mokesčių ir socialinio bei sveikatos draudimo įmokų.
Žinoma, tai nėra asmeninė pensijos sąskaita, o per 25 metus keičiasi atlyginimai ir mokesčių tarifai. Tačiau mastas yra akivaizdus.
Žmogus ketvirtį amžiaus tarnauja valstybei, moka mokesčius ir įmokas, dirba naktimis, savaitgaliais ir per šventes, patiria statutinių apribojimų bei prisiima didelę atsakomybę, o tarnybos pabaigoje specialioji pensija gali siekti vos kelis šimtus eurų. Ar tai adekvati socialinė garantija?
Dabar svarstoma 55 metų amžiaus riba, nuo kurios priklausys pensijos dydis.
Šiuo klausimu būtina atlikti išsamų ir objektyvų vertinimą. Tarkime, žmogus pradėjo tarnauti būdamas 20 metų ir po 25 metų tarnybos jam sukako 45 metai.
Jeigu jis galėtų gauti 500 Eur pensiją nuo 45 metų, tačiau naujoji sistema nustatytų reikalavimą: „Palaukite iki 55 metų“, per šį dešimties metų laikotarpį jam nebūtų išmokėta 60 000 Eur, jeigu pensija siektų 600 Eur – 72 000 Eur, o jeigu 700 Eur – 84 000 Eur.
Todėl jeigu ateityje būtų teigiama: „Jūsų pensiją padidinome 200 eurų“, tai dar savaime nereiškia, kad pareigūnas dėl reformos laimėjo. Jeigu 500 Eur pensija būtų mokama nuo 45 metų, o 700 Eur – tik nuo 55 metų, per pirmuosius dešimt metų būtų prarasta 60 000 Eur.
Norint šią sumą kompensuoti papildomais 200 Eur per mėnesį, reikėtų 60 000 ÷ 200 = 300 mėnesių – 25 metų. Vadinasi, abu variantai nominaliai susilygintų tik maždaug sulaukus 80 metų!
Palyginkime ir kaimyninių valstybių praktiką
Lenkija
Lenkijoje naujojoje pareigūnų pensijų sistemoje po 25 metų tarnybos numatyta 60 proc. pensijos bazės, o už papildomus tarnybos metus šis procentas toliau didėja.
Svarbu ir tai, kad Lenkijoje anksčiau buvo taikomas 55 metų amžiaus reikalavimas, tačiau po profesinių sąjungų spaudimo jo buvo atsisakyta. Išliko principas, kad 25 metai tarnybos suteikia teisę į pensiją.
Jeigu valstybei reikia, kad patyręs pareigūnas tarnautų ilgiau, ji turėtų pasiūlyti tokią finansinę naudą, kad žmogus pats norėtų pasilikti. Tai, o ne pensijos teisės atidėjimas yra motyvacija.
Estija
Estijos specialiosios policijos pensijų modelyje taikomas 55 metų amžiaus kriterijus, tačiau kartu numatytas ir gerokai didesnis pensijos dydis. Po 20 metų tarnybos – 50 proc. pensijos bazės, už kiekvienus papildomus metus – dar po 2,5 procentinio punkto padidinimas, o po 25 metų – 62,5 proc. pensijos bazės.
Todėl jeigu Lietuvoje norime perimti iš Estijos 55 metų amžiaus ribą, kyla visiškai pagrįstas klausimas „Kodėl neperimame ir 62,5 procento po 25 metų tarnybos?“
Negali būti taip, kad iš Estijos perkeliame 55 metų amžiaus ribą, Lietuvoje paliekame 27,5 proc. bazinę pensiją, o finansinę naštą užkrauname pareigūnui. Jeigu remiamės užsienio praktika, turėtume vertinti visą modelį, o ne tik tą jo dalį, kuri yra palankesnė valstybės biudžetui.
Mano pozicija yra aiški – 25 metai tarnybos turi suteikti teisę pareigūnui rinktis.
Ištarnavęs nustatytą laikotarpį, pareigūnas turi įgyti teisę į pensiją. Jeigu jis nori tarnauti toliau – tegul tarnauja. Jeigu valstybei reikalinga jo patirtis, už kiekvienus papildomus tarnybos metus būsima pensija turėtų didėti tiek, kad žmogui būtų verta pasilikti.
Pensijoje taip pat turi atsispindėti realus reguliarus tarnybinis atlygis.
Jeigu žmogus metų metus dirbo naktimis, savaitgaliais, per šventes ir pamainomis, šios pajamos negali būti ignoruojamos skaičiuojant pensiją. Galima taikyti trejų ar penkerių metų vidurkį ir nustatyti saugiklius, kad būtų išvengta piktnaudžiavimo. Sprendimų galima rasti.
Dabartiniai pensininkai rezultatą jau mato. Būsimiems pareigūnams dar galima jį pakeisti
Valstybė teigia, kad trūksta policijos pareigūnų, pasieniečių, ugniagesių ir kalėjimų sistemos pareigūnų. Norime pritraukti jaunų žmonių, tačiau jaunas žmogus šiandien taip pat geba įvertinti savo pasirinkimo pasekmes.
Jam siūlome naktinį darbą, darbą savaitgaliais ir švenčių dienomis, didelę atsakomybę, riziką, tarnybinius apribojimus ir 25–30 geriausių gyvenimo metų, o po to jam dar sakome, kad 25 metų tarnybos galbūt nepakaks, galbūt teks laukti iki 55 metų, o pensija bus skaičiuojama ne nuo visų jo tarnyboje uždirbtų pajamų.
Todėl jaunas žmogus pagrįstai gali paklausti: „Ar man apskritai verta rinktis statutinę tarnybą?“ Tai nėra patriotizmo klausimas. Tai racionalus klausimas apie savo gyvenimą ir ateitį.
Kreipiuosi į profesines sąjungas
Pareigūnų pensijų reforma nėra eilinis techninis įstatymo pakeitimas, tai viena svarbiausių statutinių socialinių garantijų. Būtent tokios garantijos yra viena iš priežasčių, dėl kurių žmogus renkasi statutinę tarnybą ir sutinka su jos apribojimais, rizika bei ypatingomis sąlygomis.
Todėl šiuo klausimu profesinės sąjungos neturėtų konkuruoti, kuri pirmoji pasirašys susitarimą, garsiau pasirodys ar prisiims nuopelnus. Čia būtina bendra pozicija, bendri skaičiavimai, bendros raudonosios linijos ir aiškus atsakymas į vieną klausimą „Ką po reformos realiai laimi pareigūnas, o ne valstybės biudžetas ar ministerija?“ Valstybė savo interesą prie derybų stalo neabejotinai įvertins.
Todėl profesinių sąjungų pareiga – profesionaliai ir iki paskutinio euro apskaičiuoti pareigūno interesą, kad po 25 ar 30 metų tarnybos jis nesakytų „Reikėjo rinktis kitą darbą“, o senatvėje žmogus, valstybei atidavęs geriausius savo gyvenimo metus, nesijaustų jos pamirštas.
Pareigūnas turi teisę ne tik oriai tarnauti valstybei. Jis turi teisę ir oriai gyventi po tarnybos.
Įkalinimo įstaigų medicinos darbuotojų profesinės sąjungos „Solidarumas” narys Zurab Sopromadze