Po Vilniaus kalėjime paaiškėjusių artimų santykių su nuteistaisiais kalbama apie pareigūnų psichologinio atsparumo mokymus. Mokymai reikalingi, tačiau vien jie sisteminių problemų neišspręs.
Pirmiausia būtina įvertinti kiekvieno kalėjimo vadovybės darbą: ką vadovai padarė, kad išlaikytų patyrusius pareigūnus, suformuotų pilnavertes pamainas, užtikrintų realią kontrolę ir laiku pastebėtų rizikingą darbuotojų elgesį.
Patyręs pareigūnas pažįsta nuteistųjų manipuliavimo metodus, mato kolegos elgesio pokyčius ir dažnai užkardo pažeidimą dar jam neprasidėjus. Kai tokie darbuotojai dėl nekompetentingų sprendimų, nepagarbos, prastų darbo sąlygų ir nuolatinio spaudimo pasitraukia į pensiją, kitas tarnybas ar apskritai palieka sistemą, prarandama ne tik darbo jėga. Prarandama ilgametė patirtis, vidinė kontrolė ir profesinė kultūra.
Būtina iš esmės peržiūrėti patį pareigūnų darbą.
XXI amžiuje bausmių vykdymo sistema yra kompiuterizuota, bet pareigūnai vis dar priversti tą pačią informaciją suvedinėti į sistemas, spausdinti, rinkti statistikas, pildyti popierinius dokumentus ir nešioti juos iš vieno segtuvo į kitą. Jie tapo terminų, ataskaitų ir popierizmo įkaitais.
Kol pareigūnas dėlioja popierius, jis nėra šalia nuteistųjų. Jis nestebi aplinkos, nekalba su žmonėmis, nemato besiformuojančių konfliktų ir negali laiku spręsti kasdienių problemų. Dokumentai turi tarnauti darbui, o ne pareigūnas dokumentams.
Suomijos „išmaniojo kalėjimo“ modelyje dalis procesų perkeliama į skaitmeninę erdvę, kad darbuotojų laikas būtų naudojamas racionaliau, tačiau pati Suomijos tarnyba pabrėžia, kad technologijos negali pakeisti tiesioginio darbuotojo bendravimo su nuteistuoju. Jos turi padėti darbuotojui, o ne jį dar labiau apkrauti.
Būtina atlikti visų statutinių pareigybių auditą.
Statutinis pareigūnas turi dirbti ten, kur reikalingi specialūs įgaliojimai, tiesioginė kontrolė, saugumo užtikrinimas ir reagavimas. Reikia sąžiningai atsakyti, kiek statutinių pareigūnų Lietuvos kalėjimų tarnybos Vilniaus centrinėje būstinėje Sapiegos gatvėje ir kitose administracinėse grandyse realiai dirba su nuteistaisiais, užtikrina saugumą ar naudojasi specialiaisiais įgaliojimais.
Jeigu darbuotojas užsiima dokumentų administravimu, personalu, viešaisiais pirkimais, analize ar kita civilinio pobūdžio veikla, kyla pagrįstas klausimas, kodėl tai turi būti statutinė pareigybė.
Atskiras klausimas – kalėjimų viršininkų statusas.
Kalėjimo viršininkas pirmiausia yra didelės ir sudėtingos organizacijos administratorius: jis valdo personalą, finansus, saugumą, infrastruktūrą ir atsako už darbo organizavimą. Todėl verta svarstyti, ar ši pareigybė būtinai turi būti statutinė.
Užsienio valstybių modelių negalima mechaniškai perkelti į Lietuvos statutinių santykių sistemą, tačiau jų patirtis rodo, kad kalėjimui nebūtinai turi vadovauti karjerą uniformuotoje apsaugos grandyje pradėjęs pareigūnas. Nyderlanduose į kalėjimo direktoriaus pavaduotojo pareigas keliami aukštojo išsilavinimo, lyderystės ir bent penkerių metų vadovavimo sudėtingai organizacijai reikalavimai, o darbo patirtis baudžiamosios justicijos valstybinėje organizacijoje nurodoma tik kaip privalumas, o ne būtina sąlyga.
Vokietijos Bavarijoje kalėjimo vadovavimas patikimas aukštesniosios valstybės tarnybos teisininkams arba psichologams, o bendroji kalėjimo apsaugos tarnyba sudaro atskirą profesinę grandį. Kalėjimo vadovo pagrindinės funkcijos ten yra personalo valdymas, teisėtumo užtikrinimas, kontrolė ir atsakomybė už visos įstaigos veiklą.
Todėl Lietuvoje reikalingas ne dar vienas formalus mokymų planas, o išsamus vadovavimo, pareigybių ir darbo procesų auditas, kuris atsakytų:
kas buvo padaryta patyrusiems darbuotojams išlaikyti;
kodėl pareigūnai apkraunami pasikartojančia biurokratija;
ar visos statutinės pareigybės iš tiesų reikalauja statutinio statuso;
ar kalėjimų vadovai atsako už realaus darbo rezultatus, ar tik už gražias darbų ataskaitas.
Kai darbo kolektyve buvo užpildyti visi etatai, pamainose dirbo patyrę pareigūnai, tada darbuotojai daugiau laiko praleisdavo tarp nuteistųjų, tvarkos buvo daugiau, o nuteistieji nusižengimų padarydavo mažiau.
Dabartinė situacija neatsirado per vieną dieną. Ji buvo prognozuojama ir buvo tik laiko klausimas, kad ji iškils.
Norint spręsti atsiradusias problemas Teisingumo ministrei pirmiausia reikia pradėti nuo vadovavimo kokybės, statutinių etatų ir biurokratinių procesų audito.
Pareigūnų mokymai svarbūs, tačiau be kompetentingų vadovų, patyrusių darbuotojų, realios kontrolės ir racionalaus darbo organizavimo jie taps tik dar vienu popieriumi segtuve.
Įkalinimo įstaigų medicinos darbuotojų profesinės sąjungos „Solidarumas” narys Zurab Sopromadze