Spausdinti

jarm11111

2019 m. rugsėjį Europos Teisiningumo Teismas CA544/18 priėmė prejudicinį sprendimą, kuris yra aktualus aiškinant asmens teisę gauti išmoką motinystės pašalpą ir savaitinę išmoką už išlaikomą vaiką.

Byloje nustatytos faktinės aplinkybės:

  1. H. Daknevičiūtė yra Lietuvos pilietė, kuri nuo 2011 m. dirbo pagal darbo sutartį (naktinėje pamainoje) Jungtinėje Karalystėje. 2013 m. gruodžio mėn. sužinojusi, kad tapo nėščia, ji nusprendė nuo 2013 m. gruodžio 25 d. vykdyti savarankišką veiklą kaip kosmetologė;
  2. Nuo 2014 m. gegužės 11 d. jai buvo pradėta mokėti motinystės pašalpa. Jos vaikas gimė 2014 m. rugpjūčio 8 d;
  3. Po veiklos nevykdymo laikotarpio nuo 2014 m. liepos 22 d. iki 2014 m. spalio mėn. pabaigos H. Daknevičiūtė toliau vykdė labai nedidelės apimties kosmetologijos veiklą, ją visai nutraukė dėl nepakankamų pajamų. 2015 m. vasario 10 d. ji pateikė prašymą skirti bedarbio pašalpą, o 2015 m. balandžio mėnesį vėl pradėjo dirbti pagal darbo sutartį;
  4. 2014 m. rugpjūčio 27 d. H. Daknevičiūtė pateikė prašymą skirti savaitinę išmoką už išlaikomą vaiką. 2015 m. vasario mėn. 1 d. sprendimu šis prašymas buvo atmestas remiantis tuo, kad, atsižvelgiant į taikytinus nacionalinės teisės aktus, jos teisė nuolat gyventi šalyje nėra pakankamai pagrįsta, kad atitiktų sąlygas tai socialinei išmokai gauti.

Teisingumo Teismas ankstesnėse bylose yra pripažinęs, kad nėščios moterys, tiek dirbančios pagal darbo sutartį, tiek vykdančios savarankišką veiklą, yra vienodai pažeidžiamos. Šiuo klausimu Sąjungos teisės aktų leidėjas Direktyvos 2010/41 18 konstatuojamojoje dalyje aiškiai pripažino savarankiškai dirbančių moterų ekonominį ir fizinį pažeidžiamumą nėštumo laikotarpiu. Pagal šios direktyvos 8 straipsnio 1 dalį valstybės narės įpareigojamos imtis priemonių, būtinų užtikrinti, kad savarankiškai dirbančioms moterims galėtų būti suteikta pakankama motinystės išmoka, kad jos galėtų sustabdyti profesinę veiklą tokiomis pačiomis sąlygomis, kokios numatytos darbuotojoms, dirbančioms pagal darbo sutartį.

Tai reiškia, kad moteris, kuri nustoja vykdyti savarankišką veiklą dėl fizinių suvaržymų, atsiradusių paskutiniais jos nėštumo mėnesiais ar trumpą laikotarpį po gimdymo, neturėtų būti vertinama skirtingai, kiek tai susiję su jos teisės gyventi priimančiojoje valstybėje narėje išsaugojimu, palyginti su pagal darbo sutartį dirbančia darbuotoja panašioje situacijoje.

Atsižvelgiant į visa tai, kas išdėstyta, Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo  49 straipsnis turi būti aiškinamas taip, kad moteris, kuri nutraukia savarankiškai dirbančio asmens veiklą dėl fizinių suvaržymų, susijusių su paskutiniais nėštumo mėnesiais ir trumpu laikotarpiu po gimdymo, išsaugo savarankiškai dirbančio asmens statusą, jeigu per pagrįstą laikotarpį po vaiko gimimo atnaujina tą veiklą arba pradeda vykdyti kitą savarankišką veiklą ar dirbti.

Teisininkas Vitalius Jarmontovčius