Vilniaus viešojo transporto darbuotojų susirinkimas

2019 m. vasario 4 d. UAB „Vilniaus viešasis transportas“ darbuotojų profesinė sąjunga „Solidarumas“ troleibusų parko patalpose surengė darbuotojų ir administracijos susitikimą, kuriame dalyvavo įmonės generalinis direktorius Rimantas Markauskas, Vilniaus vicemeras Gintautas Paluckas, Lietuvos profesinės sąjungos „Solidarumas“ generalinis sekretorius Ričardas Garuolis ir teisininkas Vitalius Jarmontovičius.

Šios profesinės sąjungos pirmininkas, buvęs ilgametis įmonės darbuotojas Jonas Petraška drąsiai paviešino darbuotojams ir jo profesinės sąjungos nariams skaudžias problemas. ( Visą pranešimą prašome skaityti straipsnio pabaigoje).

Jis atskleidė, kad jo vadovaujamos profesinės sąjungos nariai nuolat jaučia diskriminaciją. Jonas Petraška papasakojo, kad didesnei profesinei sąjungai priklauso dauguma skyrių vadovų, kurie piktnaudžiauja savo padėtimi ir nepelnytai suteikia galimybes dirbti su nauja transporto priemone savo, o ne kitai profesinei sąjungai priklausantiems vairuotojams, nors jų kvalifikacija ir pareigingumas yra žemesni.

Mažesnės profesinės sąjungos nariai patiria didesnį vadovų priekabiavimą ir jie už tuos pačius nusižengimus baudžiami griežčiau nei kitos profesinės sąjungos nariai, kuriems net rimti darbo drausmės pažeidimai yra atleidžiami.

Viena vairuotoja piktinosi, kad į rytinę pamainą žiemą ji turi ateiti į darbą viena anksčiau, nes dėl šalčio paruošti transporto priemonę darbui užtrunka ilgiau, bet ta papildoma naktinio darbo valanda nėra apmokama.

Generalinis direktorius Rimantas Markauskas bandė ginti vadovus, sakydamas, kad tokie dalykai negali vykti ir prašė suteikti jam pasitikėjimo kreditą, nes vadovu dirba tik metai.

Kiti vairuotojai skundėsi, kad reikia dirbti su naujais troleibusais, kurie yra iki galo neparuošti ekspoatacijai: sunkai sukasi vairas, kai kada krenta dalys, galinčios sužeisti darbuotojus ir pn.

Vicemeras Gintautas Paluckas dėlto nustebo ir spėjo, kad tiekėjai dėl skubos nespėjo tinkamai sukompektuoti troleibusų, nes jie vėlavo juos pateikti, bet pažymėjo, kad jei dėl troleibusų broko vairuotojai susižeis, savivaldybė šiems tiekėjams nebeleis dalyvauti kituose pirkimų konkursuose.

Paklaustas ką Gintautas Paluckas mano apie nemokamą viešąjį transportą koks yra Taline, jis atsakė, kad yra neužtikrintas ar Vilniaus gyvenantojai, registruoti kituose vietose, dėl nemokamo transporto nuspręs registruotis Vilniuje ir jam skirti savo Gyventojų pajamų mokesčio (GPM) dalį, nes daugelis naudojasi nuosavais automobiliais, o studentai, kurie dabar turi lengvatinius bilietus ir nors iš dalies moka už transportą, nedirba todėl negali skirti GPM dalies Vilniui. Be to, kilus krizei nemokamas transportas, kuriam reikės skirti papildomus 30 mln. eurų, bus didelė našta miestui.

Jis pažadėjo atsižvelgti į vairuotojai siūlymus plėsti tik viešąjam transportui skirtų gatvės juostų kiekį, keisti kai kurių autobusų numerius, nes šie priklausomai nuo dienos meto važiuoja skirtingais maršrutais ir dažnai klaidina keleivius, pakoreguoti policijos darbą, kad ji nevykdytų patikrinimų „kamščių“ metu, o reguoliuojant transporto srautus teiktų pirmenybę viešajam transportui.

Generalinis direktorius Rimantas Markauskas atmetė darbuotojų pasiūlymus į pensiją įšėjusiems viešojo transporto vairuotojams suteikti galimybe nemokamai naudotis viešuoju transportu ir nenaikinti priemokos „už nesirgimą“, kuri metų gale gali siekti kelis šimtus eurų sunkiai susirgusiems darbuotojams. Net vicemeras Gintautas Paluckas pareiškė, kad tokia tvarka skatins darbuotojus eiti į darbą sergant.

Susitikimo pabaigoje UAB „Vilniaus viešasis transportas“ darbuotojų profesinės sąjungos „Solidarumas“ pirmininkas Jonas Petraška, prisipažinęs, kad didelių vilčių, jog bus įgyvendinti darbuotojų pasiūlymai neturi, vis tiek ragino nepasiduoti ir kovoti toliau.

 

UAB „Vilniaus viešasis transportas“ darbuotojų susirinkimui

2019 02 04

Vilnius

Teisingumas

Lietuvos Respublikos Konstitucija skelbia: teisingumą vykdo tik teismai. Kai kam tai suprantama, kad teisingumas ir yra tik tai, ką nustato teismai. Tačiau teismų sprendimai priimami atitinkamų susitarimų pagrindu. Įstatymai yra įgaliotų asmenų (Seimo narių, kitų institucijų atstovų) suderinti susitarimai. Įstatymais rekomenduojami šalių susitarimai, rašytinės sutartys gera valia konkretiems atvejams. Teismas negali priversti susitarti. Sutartys, tame tarpe ir kolektyvinės, teisingai įformintos, įgauna įstatymo galią (LR Civilinio Kodekso 6.189 straipsnis). Teismai tik vykdo teisingumą. Teisingumas yra tai, ką šalys susitaria. Kiekviena šalis formuoja savo supratimą apie teisingumą, savo interesų lygiu. Kai šalių interesai kertasi, teisinga derinti interesus ir geranoriškai susitarti. Kai šalys kreipiasi į teismus, jeigu byla nepasibaigia taikos sutartimi, kažkam yra primetama teismo valia. Tai jau yra prievarta.

Išvada: tvarkyti santykius teismų ir streikų pagalba yra prievartinės priemonės, kurių reikia vengti. Taigi šio susirinkimo tikslas ir yra pasitarti, kaip padaryti, kad galėtume susitarti ir niekieno interesai nebūtų pažeisti.

Žurnalas „Savaitė“ (2019 01 03) straipsnyje apie darbo prasmę pateikia nuomones apie darbdavio ir darbuotojų santykius. Latvijos aplinkos, sveikatos ir saugumo instituto direktorius teigia, kad psichologinis komfortas darbo vietoje – toks pat svarbus kaip triukšmas, vibracija, dulkės. Jeigu psichologiškai jaučiamės blogai, tai neigiamai veikia sveikatą. Žurnale rašoma: „Specialistų teigimu, paskatinti geriau jaustis darbe gali ir vadovas. Jis turėtų įvertinti kiekvieno darbuotojo pastangas ir pasiekimus, taip pat pabrėžti jo svarbą bendrovei ar organizacijai. Vadovai, kurie galvoja apie žmonių psichologinį komfortą ir bendrovės gerovę, niekuomet neleis darbuotojui pajusti, kad jis yra menkavertis, nereikšmingas ir lengvai pakeičiamas.“

Neginčysiu būtinų ir taikytinų priemonių dėl darbo broko, kurios gali būti įteisintos atlyginimų formavime, kvalifikacijos ir patikimumo vertinimu, darbo vietos parinkimu arba užimamos atitikimu, žalos vertinimu ir išieškojimu. Tačiau sprendimai tais klausimais gali būti priimami kruopščiai išsiaiškinus aplinkybes.

Darbuotojas jausis saugus, kai žinos, kad be pagrindo jam nebus reiškiamos pretenzijos. Darbuotojui negalima netikėti, kol nėra aiškių įrodymų, kad jo paaiškinimai neatitinka tikrovės, negalima remtis statistiniais procentais. Keleivis visada svarbus, bet kas teisus, visada būtina aiškintis.

Korupcijos ir diskriminacijos požymiai.

Įmonėje veikia dvi profesinių sąjungų atstovybės: Jungtinė profesinių sąjungų atstovybė (JPSA) ir Atstovybė darbuotojų interesams (ADI).

Kai kuriuose lokaliniuose aktuose ir UAB „Vilniaus viešajame transporte“ priimamuose sprendimuose, dėl poveikio priemonių taikymo, naujų autobusų ir troleibusų vairuotojams patikėjimo, jaučiami diskriminacijos ir korupcijos požymiai.

Buvo kreiptasi į Valstybę darbo inspekciją dėl turinčių korupcijos požymių priimtoje naujų transporto priemonių paskyrimo vairuotojams tvarkoje, paremtoje vairuotojų reitingais. Vilniaus miesto Valstybinės darbo inspekcijos pareigūnės atsisakė pasisakyti dėl įmonėje įsivyravusių vadovavimo principų, turinčių korupcijos požymių, pareikšdamos, kad korupcijos vertinimas VDI kompetencijai nepriskirta.

Bet jos ir nebuvo kviestos į „raganų medžioklę“. Įgaliota institucija, aiškindama teisės normas ir priimdama sprendimus, privalo atsižvelgti ir į jų įtaką korupcinei veikai, korupcijos prevencijai.

Korupcija susideda iš dviejų tikslinių veiksmų.

1. Davė-ėmė;
2. Atsilygino.

Beveik kaip bet kurioje veiksmų istorijoje svarbiausia yra kulminacija, tai yra pabaiga, rezultatas.

1. Tačiau teisėsaugos organai ir politikai prioritetą skiria pirmam korupciniam veiksmui, kyšio davimui. Pagavo kyšininką – „pasiekimas“. Gaudytojai gauna premijas, pakyla karjeros laiptais. Susidaro įspūdis, kad kyšių davimas ir jų draudimas yra kaip ir „naudingas“. Konfiskuojamas turtas, skiriamos baudos, įplaukos į biudžetą ir kai kam į kišenę. Vengiama visiškai išgyvendinti korupcinės sistemos. Siekiama palaikyti balansą, nuo išnykimo ribos, nes kai kas praras darbą. Žaidžiama kova su korupcija arba jos prevencija, kas laimės?

Neginčysiu, kad „duoti“ su tikslu yra nusikaltimas. Tačiau duoti ir imti ne visada gali būti korupcijos dalis. Teikiama pagalba, paaukojimai, tam tikros dovanos, žmoniškas bendravimas, atsidėkojimai teisėtomis priemonėmis yra žmogiški gyvenimo principai. Kai užuominomis arba tiesiog sprendimais duodama suprasti, kad jeigu „duosi“ bus kitaip, arba „duoti“, viliantis neteisėto atsilyginimo, tik tada bus nusikaltimas.

Informacijos apie kyšio davimą tyrimas turi būti pagrįstas sąžiningumo principais. Tokia informacija – konfidenciali valstybinė paslaptis, išskyrus išaiškintus tyčinius melagingus pranešimus už kuriuos pranešėjams būtų taikoma atsakomybė. Skundų rašytojai ir tokių pranešimų autoriai ne visada rašo tai kas buvo, nes tai gali neduoti to rezultato, kokio autorius norėtų.

Pranešimai, kai autorius nesutinka atskleisti savo tapatybės, negali būti nei viešinami, nei pagrindas taikyti kokias nors priemones. Tai tik pateikta tyrimą nukreipianti versija, kurią reikia tirti iš esmės ir priimti sprendimus tik tyrimo rezultatų pagrindu, neišduodant pirminio informacijos šaltinio buvimo.

Mes turime duomenis apie kyšius, tačiau negalime jų teikti bet kam, nes tai yra konfidenciali informacija. Įtarimas nėra kaltė. O ir kaltė ne visada įrodoma. Tyrimo medžiaga slapta. Tyrėjai patys ir su byla susijusius asmenis įspėja apie atsakomybę už konfidencialios informacijos atskleidimą. Kitaip korupcija ne pašalinama, o paslepiama, atsiranda galimybė šantažuoti. Tuo korupcija „pamaitinama“. Paviešinus konfidencialią informaciją, po to neįrodžius kaltės, nepelnytai padaroma moralinė žala buvusiam įtariamam asmeniui.

Praktinis atvejis, kai kreipiausi į policiją su prašymu ištirti, kas rašė skundus su tiesos neatitinkančiais teiginiais, padariusiais žalą mūsų profsąjungų nariams. Ką įtariu, galimai įtakojus kitus piliečius tokių skundų rašymui, sutikau atskleisti konfidencialiai. Mano įtarimai nieko negalėjo reikšti.

Skundų kopijos ir informacija apie juos tyrimui buvo pateikta. Būtina buvo apklausti atsakingus darbuotojus, kurie žino autorių asmenybes, bet atsisako jas atskleisti. Tačiau tyrėjas tiesiai perdavė asmeniui, kas jį kuo įtaria. Tas išsigynė, ir tyrimas buvo nutrauktas. Tyrėjai ne tik neatliko savo pareigos, bet ir atskleidė konfidencialią informaciją, tuo padarė moralinę žalą man. (pridedamos kopijos susipažinimui).

1. Jeigu buvo atliktas veiksmas, panašus į atsilyginimą, tai irgi ne visada bus korupcijos požymis, jeigu veiksmas atitiko teisės (konkursų, įstatymų, taisyklių) reikalavimus. Tačiau, atidžiai ištyrus faktus ir jų neatitikimą teisei ir sąžiningumui, užkardinti korupcinius reiškinius labai svarbu. Teikimas neteisėtos paslaugos tikrai daro didžiulę žalą ir piliečiams ir valstybei.

Tokia „paslauga“ dažnai teikiama, pažeidžiant trečiųjų asmenų interesus.

Kažkam nepelnytai keliamas kvalifikacijos vertinimas, kitos skatinimo priemonės, aplenkiant daugiau to nusipelniusius. Tokie apdovanojimai sumenkina motyvaciją darbe.

Darbuotojams suteikiamos jų kvalifikacijos reikalavimų neatitinkančios pareigos, dėl to netinkamai atliekamos bendram interesui nukreiptos funkcijos.

Iš kažko išreikalaujama daugiau nei priklauso žalos atlyginimo, nenustačius žalos atsiradimo priežasčių, žala gali kartotis.

Degraduoja ne maža dalis visuomenės. Negalėdami pasiekti teisėtus interesus tenkinančių rezultatų, piliečiai prisijungia prie tokios „laisvos rinkos“ be taisyklių, kai viską reikia „pirkti“ už nenustatytą (o kartais net nustatytą nelegalią) kainą.

Korupcijos prevencija

UAB „Viliaus viešasis transportas“ turi korupcijos prevencijos programą. Prevencija (nebūtinai korupcijos) yra aplinkos arba sąlygų sudarymas, kad netinkamas, pavojingas, žalingas, nusikalstamas įvykis ar veiksmas negalėtų įvykti.

Prevencija – (lot. praeventio – išankstinis įspėjimas) – teis. kontrolė, priežiūra; reguliavimas; režimas; kelio užkirtimas. (Lietuvių kalbos žodynas)

Tai liečia visas saugos priemones ir teisinius bei norminius aktus, kurie turi būti sudaryti, įvertinant visas galimybes, kad tokie veiksmai neįvyktų arba nebūtų atlikti.

Deja korupcijos prevencijos programoje nesimato tikros prevencijos veiksmų. Visa „prevencija“ susiveda į korupcijos atvejų pranešimus.

Pranešimas apie korupcijos atvejį nėra korupcijos prevencija, tai jau yra įvykęs faktas. Tai kraštutinės, ne itin veiksmingos prievartos priemonės, normaliuose santykiuose, nepriimtinos.

Nesant išeities, kraštutinis atvejis, ADI profesinės sąjungos ne tik praneša, bet „visais varpais atvirai skambina“ apie UAB „Vilniaus viešajame transporte“ egzistuojančią korupciją. Netik teikiame informaciją, bet ir siūlymus, kaip tai padaryti, ir ne kažką nušalinti ar nubausti, o tiesiog nustatyti tinkamas taisykles tinkamiems sprendimams (tikrą korupcijos prevenciją).

Nauji autobusai priskiriami aiškiai neatsižvelgiant į vairuotojų profesionalumą ir eiliškumą. Praktiškai matosi, kad naujus autobusus gauna vairuotojai ne senai turėję pravaikštas ir kitus nusižengimus.

Darbdavio įgaliota atstovė personalo skyriaus vadovė, atsakinga už korupcijos prevenciją, svarstant darbo ginčą dėl korupcijos, pateikė taikos sutarties projektą, kurioje be kita ko įsipareigojo peržiūrėti direktoriaus įsakymą, dėl transporto priemonių vairuotojams skyrimo tvarkos. Tačiau taikos sutartis nevykdoma. Ja buvo tik išvengta nagrinėjimo Valstybinėje darbo inspekcijoje. (Detali informacija darbo ginčo dokumentuose).

Ypač valstybei ir savivaldybėms priklausančiose įmonėse svarbu, kad būtų profesinės sąjungos, o UAB „Vilniaus viešajame transporte“, kaip niekur svarbu, kai yra ir profsąjungų konkurencija. Nes korupcinius veiksmus galima atlikti ir profsąjungų pagalba.

Per profesines sąjungas patogu. Jų rėmimas yra teisėtas. Taigi išaiškinti, kas kam, kiek ir už ką davė, beveik neįmanoma. O kokios paslaugos suteiktos, irgi nelengvas, bet darbas įmanomas, tai jau fiksuojama dokumentuose.

Kas turi įgaliojimus, tegul aiškinasi, kas kam, kiek ir už ką davė, ir taiko priemones. Tačiau įmonėse korupcijos prevencija turi būti santykių sureguliavimu. Tai vertingiau nei „30 sidabrinių“ už išdavystę.

Kolektyvinė sutartis

2018 m. rugpjūčio 17 d. darbdavys ir Jungtinė profesinių sąjungų atstovybė (JPSA) pasirašė kolektyvinę sutartį, kuri turėjo galioti tik darbdaviui ir tos atstovybės profesinių sąjungų nariams. Kitos profesinės sąjungos į atstovybę nebuvo priimtos.

Sutartimi, kuri galios tik tos profesinės sąjungos nariams, profesinė sąjunga negali išsiderėti nieko daugiau už kažką, o tik tiek, kiek sugebės susitarti su darbdaviu. Ji negali lygintis su darbuotojais, kurių išsižada. Ji negali susitarti su darbdaviu, kad kitiems darbuotojams būtų mažesni atlyginimai ir blogesnės kitos sąlygos. Tai – kitų darbuotojų ir organizacijų diskriminacija. Sąlygos kitų profsąjungų nariams ir kitiems darbuotojams – kišimasis į kitų profesinių sąjungų reikalus.

Tačiau UAB „Vilniaus viešajame transporte“ JPSA derėdamasi dėl „kolektyvinės“ sutarties, kuri galios tik profesinės sąjungos nariams, projekte palietė ir kitų darbuotojų darbo ir socialines sąlygas ir jas nustatė mažesnės vertės. Rugpjūčio 23 d. sušaukė įmonės darbuotojųkonferenciją ir „išplėtė“ galiojimą visiems darbuotojams. Tai ne sutartis o suokalbis, šantažas, reikalavimas stoti į tą profesinę sąjungą.

Pripažintina, kad profesinės sąjungos nariams per kolektyvinę sutartį gali būti suderintos kai kurios sąlygos geresnės nei kitiems darbuotojams. Tik tai turi būti daroma skaidriai ir sąžiningai.

Praktiškai profesinės sąjungos visada yra išlaikomos darbdavio lėšomis. Kitų lėšų tiesiog nėra. Darbdavys gali dalį finansavimo skirti tiesiogiai per konkrečias programas, bet pagrindinis profesinių sąjungų finansavimas turi būti per darbdavio skiriamus atlyginimus ir iš jų darbuotojų mokamą profesinės sąjungos nario mokestį.

Profesinės sąjungos dirba svarbų darbą, joms reikia lėšų. Profesinių sąjungų nariai moka nario mokestį, profesinės sąjungos samdo ar pačios ruošia savo specialistus, vykdo kitus institucinius veiksmus. Jeigu iš tokio paties dydžio atlyginimų profesinės sąjungos nariai savo sąskaita išlaiko šiuo metu pripažintą teisinę instituciją ir socialinio dialogo sistemą, o kiti darbuotojai, nieko neįdėdami, gauna tas pačias sąlygas, tai neteisinga.

Tačiau kas priklauso profesinei sąjungai ir jos nariams, reikia išsiderėti skaidriai, nuo derybų nenušalinant kitų suinteresuotų sąjungų ir netgi visų darbuotojų. Derybose dėl kolektyvinės sutarties, kuri galios visiems darbuotojams, visi darbuotojai turi laiku gauti informaciją ir turėti galimybę pateikti savo pastabas, pasiūlymus ar reikalavimus derybininkams ir konferencijos delegatams.

Kai kurios kolektyvinės sutarties nuostatos

yra nepadrįstai pablogintos, lyginant su anksčiau galiojusia kolektyvine sutartimi.

1. a) Jau nuo 2000-ųjų metų kolektyvinėse sutartyse buvo nuostata darbuotojams, nutraukus darbo sutartį dėl išėjimo į pensiją, turint stažą įmonėje ne mažiau 20 metų, paliekamas įmonės veterano pažymėjimas, duodantis teise nemokamai naudotis įmonės valdomu viešuoju transportu Vilniaus mieste. Paskutinėje kolektyvinėje sutartyje to atsisakyta. Generalinis direktorius pareiškė nuogąstavimą ir prašymą nekelti šio klausimo, nes tai „yra susiję su mokesčiais“. Jo nuomone, gali net dirbantiems įmonės darbuotojams tekti pirkti bilietus, važiuojant keleivio vietoje, nes gauta paslauga yra kaip ir pajamos.

Jeigu parduotuvėje per akciją nusiperku prekę pigiau, man susitaupo lėšos, tai tos pačios „pajamos“. Bet tada turėtų būti griežtai sureglamentuotos kainos, kaip sovietiniais laikais, kad būtų galima atskirti tas pajamas nuo išlaidų ir apmokestinti. Teisės aktas, draudžiantis įmonei teikti lengvatas ar nuolaidas piliečiams, ar savo darbuotojams nerastas.

Kai kuriuose miestuose (Taline, Liuksemburge) visi miestiečiai miesto viešuoju transportu važiuoja nemokamai, netgi Vilniuje yra idėjų, padaryti nemokamą viešąjį transportą visiems vilniečiams. Piliečiai, turintys atitinkamų nuopelnų tam tikrai institucijai ar valstybei, yra pagerbiami tų institucijų turimomis priemonėmis, kurios turi įtaką piliečio gerovei. Dvidešimt metų vienoje darbovietėje pripažintina nuopelnu.

Buvę darbuotojai jau pensininkai. Jie nevažinėja kasdien ir daugiau į poliklinikas, turi valstybės numatytas lengvatas. Tokie asmenys gali pasirinkti tik savo įmonės transporto priemones. O jeigu prisigyvensime iki tokių politikų, kai ir įmonės darbuotojams reikės pirkti bilietus, juos pirkti iš pačių savęs. Pinigai sugrįžta.

Suprantama JPSA dirba ne kaip institucija, o kaip grupė, dirbanti tik savo nariams. Pensininkai jau nemoka nario mokesčio, kam jie reikalingi? Mes negalime kištis į JPSA reikalus, prieštarauti, kad dabar išėję į pensiją JPSA nariai, negautų tokių pažymėjimų, bet tie, kurie juos turėjo, jiems anksčiau buvo garantuota tokia lengvata, negali būti panaikinta dėl to, kad jie dar nenumirė arba pasikeitė profesinių sąjungų vadovai. Pažymėjimai turi būti pratęsiami. Kitų profesinių sąjungų ir ne profsąjungų nariai tokių lengvatų prarasti negali.

1. b) Pagal naują kolektyvinę sutartį darbuotojai, kuriems sukanka pensinis amžius išvaromi iš darbo iš karto (ne vėliau, kaip per 6 mėnesius), sumokant didesnes išeitines išmokas. Toks variantas galimas šalių susitarimu, kai naikinamos pareigybės arba mažinamas darbuotojų skaičius, nepriklausomai, kiek laiko dirbo įmonėje po to, kai pensinis amžius jiems sukako. Tačiau kolektyvinėje sutartyje limituoti tokiu terminu yra diskriminacija pagal amžių. Turėdami galimybę, noro ir esant poreikiui tokiems darbuotojams dirbant toliau, jie tas išmokas nepagrįstai praranda.
2. c) Pagal kolektyvinės sutarties 36 punktą:

„Perkelti į kitą nuolatinę darbo vietą (ilgiau kaip mėnesiui), tai yra perkelti į kitą darbo funkcijos atlikimo vietą, leidžiama, tik jei yra rašytinis darbuotojo sutikimas. Autobuso ar troleibuso vairuotojo paskyrimas dirbti į bet kurį bendrovės maršrutą nelaikomas perkėlimu į kitą nuolatinę darbo vietą ar kitą struktūrinį padalinį.“

Pagal tokią redakciją galima suprasti, kad vairuotoją neribotai galima persodinti nuo vienos transporto priemonės ant kitos, nuo triašės transporto priemonės su didesniu atlyginimu ant dviašės, nesilaikant bet kokios tvarkos, perkelti neribotam laikui į kitus maršrutus. Tai yra vairuotojų diskriminacija.

Vairuotojai čia negali būti išskirti, kaip ir kiti darbuotojai. Iš rezervo iš tikrųjų jie gali būti pasiųsti į tą maršrutą, į kurį dėl iš anksto nenumatytų priežasčių atsirado būtinybė. Tam ir yra rezervas. Kažkuriam tai laikui, taip kaip visiems darbuotojams gali būti pasiūlyta dirbti kita transporto priemone ar kitais maršrutais. Tačiau miesto sąlygomis, maršrutai irgi turi įtakos vairuotojo socialinėms ir darbo sąlygoms. Tai negali būti neribotai ir besąlygiškai. Dėl to turi būti nustatyta tvarka, pavyzdžiui, kai vieni maršrutai naikinami arba retinami atsiranda nauji, turi būti pasiūlyta norintiems, po to sutinkantiems. Jeigu nėra sutinkančių, tada eiliškumas ta pačia tvarka, kaip ir numėtyta DK 45 ir 46 str. (darbo vietų skaičiaus mažinimas).

1. d) Kolektyvinės sutarties 1-o priedo 1.9 punktu numatyta metinė, taip pavadinta sveikatingumo priemoka, jeigu darbuotojas dirbo apskaitinį laikotarpį ir sirgo ne daugiau, kaip 14 d. Punkte yra ir kitos išmoką ribojančios sąlygos, kurių nenuneigsime iš esmės. Direktorius aiškina, kad darbuotojai kartais piktnaudžiauja nedarbingumo pažymomis. Nurodo, kad kolektyvinės sutarties 124 str. numatyti atvejai, darbuotojui gali būti išmokama parama dėl ilgalaikės ligos.

Mes neatmetame darbuotojo pareigos rūpintis savo sveikata. Tačiau liga visada ateina ne laukta. Sutinkame, kad JPSA darbuotojams tokia taisyklė galėtų būti taikoma be išimties. Tačiau ADI nariams ir darbuotojams, kurie pasitikės ADI atstovavimu tokia nuostata besąlygiškai negali būti taikoma. Mes kolektyvinės sutarties derybose nedalyvavome ir jos nepasirašėme. Tokios išmokos galima neišmokėti, esant punkte kitoms sąlygoms, tinkamai jas įvertinus. Išmokos nemokėti dėl ligos galima, tik jeigu yra aiškūs požymiai, kad darbuotojas tikrai nesaugojo savo sveikatos. Kitaip, tai diskriminacija dėl sveikatos.

Kiek laiko turi tęstis ilgalaikė liga ar kokie kitokie jos požymiai, kolektyvinėje sutartyje neapibrėžta. Todėl, kadangi yra įvardinta 14 dienų laikotarpis, laikytina, kad tai trumpalaikis. Ilgiau 14 d. – susitarimo reikalas, galima laikyti ir ilgalaikiu. Be to darbuotojai, sirgę apie mėnesį ir daugiau, patekę į gydymo įstaigas greitosios medicininės pagalbos priemonėmis, gulėję ligoninėje, reanimacijoje, sveikatos reabilitacijoje, turėję nedarbingumo pažymas dėl vaiko priežiūros, tai yra turintys įrodymus, kad liga buvo rimta ir/arba nenuspėjama, jau turi gauti arba tą metinę išmoką, kaip ir visi darbuotojai, arba jiems būtent turi būti išmokėta tokio dydžio parama dėl ligos. Turėtų būti vertinama ne tik ligos laikotarpis, bet ir kitos aplinkybės ir pasekmės.

Tačiau Generalinis direktorius tokių prašymų netenkina. Dar daugiau, grasina, kad reikia aiškintis ar tokie darbuotojai iš viso gali dirbti ypač vairuotojais. Tikrai reikia, tačiau tokia pastaba neturi skambėti, kaip grasinimas.

Pateikdamas atsakymus į tokius paramos dėl ligos prašymus, Generalinis direktorius paminėjo dienų skaičių, kokia tai būtų ilgalaikė liga, tai yra 77 dienos. Kaip jau minėjau, tai yra susitarimo reikalas, kokį laikotarpį galima laikyti ilgalaikiu, tačiau negalime sutikti su tuo dabar:

Pirma: kolektyvinėje sutartyje toks skaičius neužfiksuotas;

Antra: iki šiol ADI profesinėms sąjungoms tai nebuvo informuota;

Trečia: tai gali galioti tik JPSA nariams, kurie derėjosi ir pasirašė kolektyvinę sutartį tik savo nariams;

Ketvirta: apie tai galima būtų kalbėti, jeigu tai nebūtų susiję su metine išmoka.

Mokėti ar nemokėti paramos dėl ligos yra viena nuostata, dėl kurios galima tartis ir susitarti ir čia svarbu darbdavio geranoriškumas. Tačiau neišmokėti kolektyvinėje sutartyje numatytų išmokų už darbo kokybę arba dėl ligos asocijuojasi su nuvertinimu, bausme ar pinigine bauda. Dėl darbo kokybės aiškiau suprantama, daugiau priklauso nuo darbuotojo. Liga dažniausiai priklauso ne nuo darbuotojo bet ir nuo darbo sąlygų, net ir nuo psichologinės įtampos darbe, santykių su viršininkais (pagal žurnalo „Savaitė“ teiginius), todėl už tai bausti galima tik aiškiai nustačius, kad tai buvo piktnaudžiavimas. Darbuotoją galima išnervuoti, susargdinti ir sutaupyti metinę išmoką! Žmogui gal tikrai reikia dar ir pagalbos, o jam neišmokama ir tai, kas numatyta kolektyvinėje sutartyje? Taip „skatinant“ nesirgti, bus paskatinimas eiti į darbą ir su ligos požymiais, galimai ir platinti užkratą kitiems darbuotojams.

Direktorius teigia, kad ši nuostata „nėra nauja“, galioja nuo kolektyvinės sutarties pasirašymo 2018 m. rugpjūčio 17 d. Bet pati kolektyvinė sutartis nauja, dėl kurios galiojimo ir vykdymo praktikos dar diskutuojama ir dar nėra išaiškinta, kai kurie jos normų taikymai ADI profesinėms sąjungoms.

7. e) Pagal UAB „VVT“ KS 1-o priedo „7.10.1. už darbą poilsio dieną, kuri nenumatyta pagal darbo (pamainos) grafiką, mokamas dvigubas darbuotojo darbo užmokestis“. Tokia formuluotė yra ir LR Darbo kodekse. Tačiau kolektyvinėje sutartyje ji turi būti patikslinta.

Kokia tai turėtų būti poilsio diena, kuri „nenustatyta pagal darbo (pamainos) grafiką,“?

Darbo kodekso 124 str. 1 dalis pasako, kad bendra poilsio diena yra sekmadienis.

Taigi sekmadienį, jeigu kolektyvinėje sutartyje bendrai darbuotojams nustatyta 5 dienų darbo savaitė, galimai ir šeštadienį, jeigu pagal darbo (pamainos) grafiką nenustatyta poilsio diena, tai yra pamainos grafike numatytos kaip darbo dienos, už darbą šiomis dienomis turėtų būti mokama ne mažesnis kaip dvigubas darbuotojo darbo užmokestis.

Tada, jeigu šeštadienį arba sekmadienį pagal darbo (pamainos) grafiką būtų nustatyta kaip poilsio diena (tai yra sutaptų bendra poilsio diena su nustatyta pamainos grafike), o darbdavys paprašytų, darbuotojas sutiktų ir dirbtų tokią dieną, nebūtų privaloma mokėti dvigubo atlyginimo? Ar tai teisinga?

Kada yra poilsio diena: kada ji nustatoma darbo (pamainos) grafikais, ar kada ji nenustatoma?

Jeigu pagal darbo (pamainos) grafiką ne šeštadienis ir ne sekmadienis ir nenustatyta kaip poilsio diena, tai ji ir nėra poilsio diena, apie kokį dvigubą mokėjimą čia būtų kalbama?

Taigi prašėme paaiškinti, ar, kaip, mums žinoma, buvo mokama dvigubai už darbą poilsio dienomis, kurios buvo nustatytos pagal grafiką, kaip poilsio dienos, tačiau darbdavio atstovas susitardavo su darbuotoju, šis dirbdavo, bus taip mokama ir toliau, ar bus laikomasi įstatymo ir kolektyvinės sutarties raidės ir mokama tik už sekmadienius, jeigu tai bus nenustatyta kaip poilsio diena ir ne kitaip?

f)Pagal Kolektyvinės sutarties 45 punktą darbdavys negali atleisti darbuotojo, negavęs JPSA sutikimo. Toks susitarimas yra galimas ir visada kolektyvinėse sutartyse buvo. Tačiau kaip su ADI profesinėmis sąjungomis?

Ir problema yra ne tik čia. Įmonėje veikia ypač darbuotojams svarbi kvalifikacinė komisija, kuri svarsto kvalifikacijos vertinimo ir kėlimo, naujų transporto skyrimo vairuotojams, žalos atlyginimo ir kitus su darbuotojų interesais susijusius klausimus. Bet kokiose derybose, derinamuose sprendimuose kiekvieną darbuotoją gali atstovauti tik jo įgalioti asmenys, kuriais darbuotojas pasitiki. Tačiau darbdavys bando izoliuoti ADI profesines sąjungas nuo savo narių atstovavimo, pasirenka interesų konfliktą išskirtinės JPSA vadovo pagalba.

Darbo taryba.

Darbo kodekse yra numatytos darbo tarybos, kai įmonėje nėra arba yra mažas skaičius profesinės sąjungos narių. Kai narių yra daugiau trečdalio darbuotojų skaičiaus, darbo tarybos nekuriamos, jų funkcijas vykdo profesinės sąjungos. Oficialiai darbo taryba nebuvo suformuota. Nei rinkimų nei susitarimų tarp profesinių sąjungų nebuvo. Darbdavys pats nusprendė, kam suteikti įgaliojimus darbo tarybos funkcijoms vykdyti. JPSA pasisavino šią idėją ir pasiskelbė vykdanti šias funkcijas. Taip buvo sudarytas suokalbis prieš ADI profesines sąjungas.

Darbo kodekse yra 174 str., kuriame aiškiai išdėstytos Darbo tarybos pareigos, viena iš jų: darbo taryba privalo „abipusio pasitikėjimo pagrindais bendradarbiauti su visomis profesinėmis sąjungomis.“ ADI profesinės sąjungos neprieštarauja, kad daugiausia narių turinti profesinė sąjunga suformuotų koordinacinį darbo tarybos lygio junginį, įmonėje galimai iš vienuolikos narių, į kurį įeitų po 1 iš trijų ADI profesinių sąjungų atstovą, iš viso 3, likusieji 8 būtų JPSA atstovai. Tačiau JPSA derėtis dėl tokio susitarimo demonstratyviai nesutinka. (nuomonės kopija pridedama) Nors JPSA dėl kolektyvinės sutarties derėjosi, kuri galiotų tik jų nariams, dabar siekia ir darbdavys tam pritaria, kad jie atstovautų visus darbuotojus, tame tarpe ir ADI narius.

Su tuo negalime sutikti. Tai yra interesų konfliktas.Tokiu atvejuADI profesinių sąjungų narių interesai neišvengiamai būtų vertinami, atsižvelgiant į jų narystę ne tose profesinėse sąjungose.

Pavyzdžiai:

vienam nariui buvo patarta palikti ADI profesinę sąjungą, įstoti į JPSA, ir po to jis gavo naują autobusą;

Vienas vairuotojų brigadininkas išdrįso pasikviesti į brigados susirinkimą ADI profesinių sąjungų atstovus, po to netrukus, nors brigados susirinkimas tokio sprendimo nepriėmė, buvo organizuotas parašų sąrašas. Direktorius pasirašė patvarkymą, ir brigadininkas buvo nušalintas nuo brigadininko pareigų.

Įmonės valdyba

uždraudė Generaliniam direktoriui pasirašyti bet kokius susitarimus su ADI profesinėmis sąjungomis. Kolegialiuose susitikimuose atsisakoma rašyti ir pasirašyti net protokolus. Laukiama atsakymo į prašymą kolektyvinės sutarties ADI taikymo išaiškinimo. Generalinis direktorius pažadėjo, duos tokį išaiškinimą, kai jam suformuluos patarėjai. Peršasi išvada, direktorius neturi pasitikėjimo, jis ne valdo įmonės. Kas tie patarėjai?

Ar teisėtai įmonės valdyba kišasi į direktoriaus ir darbuotojų santykius? Suprantama, direktorius atsiskaito prieš valdybą, derina kai kuriuos sprendimus. Tačiau nepasirašyti net posėdžio protokolo, ar ne per daug? Pati Valdybos pirmininkė pasirašė pasitarimo protokolą su prierašu „Susipažinau“. Ji neprisiima pilnos atsakomybės už tai, kas ten buvo kalbėta. Kas gali garantuoti, kad niekas nedaro įtakos net ir įmonės valdybai?

Kyla įtarimas, kad vengiama duoti mums net kolektyvinės sutarties išaiškinimą, nes kuo neaiškiau, tuo didesnės galimybės manipuliuoti, „duoti ir gauti“, kas, ko gero atitinka atitinkamam korupcijos balansui išlaikyti. Protokolas arba net toks išaiškinimas prilygtų susitarimui, juo būtų galima vadovautis, sprendžiant ginčus, o jeigu jis mūsų netenkintų, galėtume dėl to darbo ginčą kelti iš karto.

Šiuo susirinkimu mes neišspręsime visų problemų. Tik išsisakome ir klausiame darbdavio ir atstovų svečių patarimo: ar tvarkysime santykius teisminių ginčų ir prievartos pagalba, ar bandysime nagrinėti argumentus, profesinių sąjungų ir darbuotojų interesų teisėtumą, objektyvumą, logiškumą, tartis ir susitarti, kad niekieno interesai nebūtų pažeisti?

Jonas Petraška