Spausdinti

mazol

2019 m. sausio 18 d. Vilniuje įvyko Lietuvos profesinės sąjungos „Solidarumas“ ir legendinės Lenkijos profesinės sąjungos „Solidarnošč“ atstovų susitikimas, kuriame dalyvavo Lenkijos profesinės sąjungos „Solidarnošč“ Palenkės regiono atstovų delegacija, vadovaujama pirmininko Jozefo Mozolevskio (Jozef Mozolewski), taip pat Lietuvos Respublikos vyriausiojo darbo inspektoriaus pavaduotojas Arūnas Lupeika.

Svečiai iš kaimyninės šalies papasakojo apie Lenkijos profesinių sąjungų patirtį, atstovaujant švietimo ir sveikatos darbuotojų teises, apie nevalstybinių darbo inspektorių darbą bei politinę Lienkijos profesinės sąjungos „Solidarumas“ veiklą.

Jozefas Mozolevskis papasakojo, kad savo veiklą profesinėse sąjungose jis pradėjo nuo pat profesinės sąjungos „Solidarnošč“ susikūrimo 1980 metais. Po karinės padėties įvedimo komunistinė Lenkijos valdžia jį įkalino, paskelbė „antitarybiniu veikėju“ ir neleidžiant jam įsidarbinti tėvynėje privertė emigruoti į JAV. Žlugant komunizmui jis sugrįžo į Lenkiją, aktyviai įsijungė profesinių sąjungų veiklą ir daug padarė, kad komunistinė sistema būtų sugriauta. 1997-2001 m. jis buvo išrinktas į Seimą, bet supratęs, kad turi pasirinkti arba politinę, arba veiklą profesinėse sąjungose, daugiau į Seimą nebekandidatavo, nors buvo ne kartą kviečiamas.

Palenkės regiono profesinė sąjunga „Solidarnošč“ turi profesines sąjungas 200 įmonių ir įstaigų, kurios jungia 11 000 narių, išlaikančių 23 centrinės būstinės darbuotojus – daugiausiai teisininkus ir ekonomistus. Profesinės sąjungos nario mokestis sudaro 1% mėnesinio atlyginimo.

Daug dėmesio skiriama mokymams, nes, pasak Jozefo Mozolevskio, vieni profesinių sąjungų vadovai visų darbuotojų problemų neišspręs, tai turi daryti darbo vietose esančių profesinių sąjungų lyderiai. Jozefas Mozolevskis pasakė, kad norint, kad profesinė sąjunga būtų stipri, jos nariai turi turėti teisinių, ekonominių žinių, mokėti derėtis ir bendrauti, todėl mokymams skiriamas didelis dėmesys. Kiekvienais metais apie 3000 profesinių sąjungų narių baigia įvairius profesinės sąjungos rengiamus mokymus.

Šios orgnizacijos atstovė Izabela Žmojda, atsakinga už profesinių sąjungų narių mokymus, papasakojo, kaip ir kokie mokymai yra rengiami. Ji atskleidė, kad labiausiai profesinių sąjungų nariai mėgsta mokymus, kaip įveikti stresą ir bendrauti. Lėšos mokymams surenkamos iš nario mokesčio, europinių ir norvegiškų fondų.

Jozefas Mozolevskis pakvietė Lietuvos profesinę sąjungą „Solidarumas“ įsijungti į tarptautinį projektą rengti mokymus Lenkijos, Lietuvos, Baltarusijos ir Rusijos profesinių sąjungų nariams, ragindamas nepamiršti, kad kažkada Lietuvos ir Lenkijos profesinės sąjungos taip pat iš vakarietiškų profesinių sąjungų gaudavo patarimų ir žinių kaip turi dirbti profesinės sąjungos bei padėti profesinėms sąjungoms šalyse, kuriose jų veikla yra ribojama.

Jis atkreipė dėmesį, kad dėl 60% visų nelaimingų atsitikimų darbe yra kalti darbuotojai, tačiau įmonėse, kuriose veikia profesinė sąjunga, turinti savo narių tarpe nevalstybinius darbo inspektorius, kurie yra baigę profesinių sąjungų mokymus, mirties atvejų beveik nepasitaiko. Nevalstybiniai darbo inspektoriai Lenkijoje turi tokią pat teisinę apsaugą kokią turi profesinių sąjungų vadovai, todėl norinčių būti nevalstybiniais darbo inspektoriais netrūksta.

Jis apgailestavo, kad Lenkijos įstatymai kol kas dar labai švelniai baudžia darbdavius, kurie pažeidinėja darbo saugos reikalavimus.

Lietuvos Respublikos vyriausiojo darbo inspektoriaus pavaduotojas Arūnas Lupeika paprieštaro svečiui, sakydamas, kad bausmėmis nieko nepakeisti negalima, todėl siūlė keisti darbdavių ir darbuotojų mąstymą. Anot jo, eidama šiuo keliu Lietuva žymiai sumažino nelaimingų įvykių darbo vietoje skaičių, o mūsų šalyje, skirtingai nei Lenkijoje, dėl 40% nelaimingų atsitikimų darbe kalti darbuotojai.

Jozefas Mozolevskis atsakė, kad jei darbdaviui naudinga sumokėti šimto eurų baudą, o ne investuoti tūkstančius eurų į darbo saugumą užtikrinančią aplinką, jis mokės baudą, o ne užtikrins saugumą darbe. Jis papasakojo, kad kai kurie Lenkijos darbdaviai, gailėdamiesi darbo inspektorių, tam, kad jie kas mėnesį nesilankytų įmonėje, prašo jų sąskaitos, kad galėtų sumokėti visas baudas „ į priekį“ t. y. už visus ateinančius metus.

Jozefas Mozolevskis papasakojo, kad dirbdamas JAV matė, kaip darbdaviai net žaliai dažė žolę, kai sužinojo, kad kartu su darbo inspektoriais įmonėje lankysis ir profesinės sąjungos atstovai, nes dėl nesaugių darbuotojams darbo sąlygų JAV galima gamyklą net uždaryti.

Svečias teigiamai įvertino Lietuvos profesinės sąjungos „Solidarumas“ darbo inspekcijos susikūrimą ir palinkėjo vaisingo darbo bendradarbiaujant su Valstybine darbo inspekcija.

Jozefas Mozolevskis papasakojo, kad jam didelį įspūdį padarė Lenkijos profesinių sąjungų atstovų ir popiežiaus Jono Pauliaus II susitikimo, kuriame jis dalyvavo, metu pasakyti popiežiaus palinkėjimai sutikti gerus darbdavius. Todėl į Lietuvą jis atvežė gerąjį darbdavį - Bialystoko mokyklos direktorę Boženą Chodyniecką, kuri yra ir profesinės sąjungos „Solidarnošč“ narė.

Nors skirtingai nuo Lietuvos, Lenkijoje veikia profesinių sąjungų įstatymas, kuris leidžia būti profesinių sąjungų nariais beveik visiems, tame tarpe vadovams, bet, pasak Jozefo Mozolevskio, Boženai Chodynieckai teko atlaikyti didelį spaudimą, kad išliktų profesinės sąjungos „Soldarnošč“ nare, kuria jau yra keliolika metų.

Švietimas Lenkijoje, kaip ir Lietuvoje yra nepakankamai finansuojamas. Po mokslų pradėjęs dirbti mokytojas uždirba tik minimalų mėnesinį atlyginimą, kuris sudaro 2300 zlotų t. y. apie 535 -545 eurus, o Lenkijos valdžia visam švietimui skiria 4.5% šalies Bendrojo vidaus produkto (BVP). Todėl jaunimas nenori dirbti mokytojais, o dauguma mokytojų yra vyresnio amžiaus. Mokykloms sunku surasti gerus mokytojus.

Vidutiniškai per mėnesį mokytojai dirba 40 val., tame tarpe 18 val. kontaktinių pamokų. Mokyklos direktoriai turi teisę savo nuožiūra už gerą darbą skirti mokytojams apie 50% kintamąją atlyginimo dalį.

Božena Chodyniecka atskleidė, kad labai svarbu, kad visi darbuotojai žinotų už kokį darbą jie gali gauti priedus prie atlyginimų ir siektų geriau dirbti. Mokyklos vadovui labai svarbu teisingai ir vienodai paskirstyti darbo krūvius, nes nuo to priklauso geras mokyklos darbas. Pasak jos, stabilumas yra svarbiausias veiksnys, užtikrinantis darbingą ir kūrybingą aplinką mokykoje.

Pradėjus kalbėti apie padėtį Sveikatos apsaugos sistemoje, Jozefas Mozolevskis pažymėjo, kad Lenkijoje šiai sričiai skiriama mažiau nei 5% šalies BVP lėšų. Planuojama, kad 2025 m. lėšos sveikatos apsaugai sudarys 6% BVP.

Lenkijoje laukti širdies operacijos tenka 2-3 metus. Susitikime dalyvę Lietuvos medikų profesinės sąjungos nariai pasidžiaugė, kad bent mūsų šalyje pacientams širdies operacijos tenka laukti trumpiau t. y. apie 3-4 mėnesius. Todėl nenuostabu, kad Šiaurės Lenkijos gyventojai dažnai važiuoja gydytis į Lietuvą, nors tokios pasklaugos jiems kainuoja brangiau.

Gydytojų ir slaugytojų Lenkijoje trūksta, nes jie lengvai įsidarbina ES šalyse, kuriose atlyginimai yra daug didesni. Pasak Jozefo Mozolevskio, ligoninės priverstos mokėti gydytojams didžiulius atlyginimus. Geriausi specialistai gali uždirbti net 20 000 eurų per mėnesį, o gerų gydytojų atlyginimai regionuose sudaro 10 000 - 12000 eurų per mėnesį. Ligoninės priverstos mokėti tokius atlyginimus, nes neradus reikiamo gydytojo, būtų uždaromas visas ligoninės skyrius. Todėl beveik visos Lenkijos ligoninės yra prasiskolinusios.

Jis atskleidė, kad aštuonerius metus valdę buvę komunistai, pasivadinę liberalais, pavertė Lenkiją labiausiai Europoje „lanksčių“ ir nepalankių darbuotojams darbo sutarčių šalimi. Nuo 2015 m. naujoji valdžia, bendradarbiaudama su profesine sąjunga „Solidarnošč“, daug tokių „šlamstinių“ sutarčių panaikino, tačiau kol kas dar ne viskas pakeista.

Dauguma Lenkijos slaugytojų uždirba minimalius atlyginimus, todėl apie 65% slaugytojų yra priverstos dirbti privačiai. Nors taip jos uždirba daugiau, bet dėl to nukenčia jų pensijos ir kitos socialinės garantijos. Tokiu būdu dirba ir gydytojai. Tai sukelia darbuotojų pervargimą, nes privačiai dirbančių medikų darbo trukmė yra neribojama. Praėjusiais metais didelio Lenkijos žiniasklaidos dėmesio sulaukė trijų jaunų, net keturiasdešimt metų neturinčių gydytojų mirtys dėl pervargimo, nes jie nuolatos dirbo be poilsio dienų.

Didelė bėda, trukdanti spręsti Lenkijos sveikatos apsaugos klausimus, yra medikų profesinių sąjungų įvairovė ir susikaldymas. Jozefas Mozolevskis papasakojo kokias būdais liberalų valdžia Lenkijoje daugelį metų kiršino ir priešino profesines sąjungas. Pasak jo, stiprios ir vieningos profesinės sąjungos yra 50% sėkmės.

Pabaigoje Jozefas Mozolevskis pasidalino profesinės sąjungos „Solidarnošč“ politine patirtimi. Jis pasakė, kad jei profesinė sąjunga neturi sąjungininkų politikų tarpe ji yra silpna ir negali gerai ginti savo narių interesus, bet, anot jo, reikia nepamiršti, kad profesinės sąjungos neturi užsiimti politine veikla.

Lenkijos profesinė sąjunga „Solidarnošč“ susikūrė 1980 m. ir iš karto tapo pasipriešinimo komunistinei priespaudos sistemai lydere, turinčia 10 mln. narių, kuri sutelkė visas antikomunistines jėgas. Žlugus komunistų valdžiai profesinės sąjungos „Solidarnošč“ pagrindu susikūrė virš trisdešimt įvairiausių ir tarpusavyje konfliktuojančių partijų, todėl po antrų laisvų rinkimų į valdžią vėl sugrįžo buvę komunistai. Tuomet profesinė sąjunga „Solidarnošč“ vėl susitelkė ir trečiuose rinkimuose, dalyvaudama atskiru sąrašu, nugalėjo.

Tačiau, kaip pasakė Jozefas Mozolevskis, tai pasirodo buvo didelė klaida. Atsitiko taip, kad profesinės sąjungos nariai pradėjo protestuoti prieš savo profesinių sąjungų narius, kurie Seime turėjo priimti nepopuliarius sprendimus. Ne visi į Seimą išrinkti „Solidarnošč“ atstovai liko ištikimi savo rinkėjmas. Kai kurie priimti sprendimai, kaip parodė ateitis, buvo neteisingi. Dabar pačios profesinės sąjungos ragina grįžti prie tos švietimo sistemos, kurią jos pačios 1999 m. pakeitė. Tuomet, kaip dabar Lietuvoje, buvo pradėta stambinti mokyklas bei panaikintos profesinės mokyklos. Dėl to Lenkijoje šiuo metu nebeparuošiama pakankamai kvalifikuotų darbuotojų, o pramonė negali sparčiau vystytis.

Dabar profesinės sąjungos narys, išrinktas į Seimą, turi atsisakyti savo narystės profesinėje sąjungoje. Ši taisyklė negalioja tik tiems profesinės sąjungos nariams, kurie yra išrinkti į savivaldybių tarybas, nes savivaldybių įmonėse veikia profesinės sąjungos, kurioms reikia politinio palaikymo. Tačiau, kaip pasakė Jozefas Mozolevskis, net oficialiai jau nebebūdamas profesinės sąjungos nariu Seimo narys dažnai širdyje išlieka ištikimas savo profesinei sąjungai ir padeda priimti darbuotojams palankius įstatymus.

Dabartinėje Lenkijos vyriausybėje pusė ministrų ir viceministrų yra buvę profesinės sąjungos „Solidarnošč“ nariais, todėl profesinių sąjungų vadovams nesunku su jais bendrauti atstovaujant darbuotojus. Tačiau Jozefas Mozolevskis įspėjo, kad kartais toks buvęs profesinės sąjungos narys gali būti net nepatogesnis partneris derybose, nei politikas, nedalyvavęs profesinių sąjungų veikloje, nes jis gerai žino ne tik stipriasias bet ir silpnąsias profesinių sąjungų vietas.

Vienas iš legendinės Lenkijos profesinės sąjungos „Solidarnošč“ vadovų Jozefas Mozolevskis palinkėjo Lietuvos profesinės sąjungos atstovams Jovitai Pretzsch ir Ričardui Garuoliui sėkmės kovo pradžioje vyksiančiuose rinkimuose į Vilniaus savivaldybės tarybą Visuomeninio komiteto Bendruomeniškas Vilnius" sąraše, o laimėjus rinkimus tvirtai ginti darbuotojų teises.

Daugiau nuotraukų žiūrėti čia

Renginys vyko už Europos Sąjungos fondų investicijų veiksmų programos projekto „Profesinių sąjungų ir darbdavių bendradarbiavimo modelis vystant socialinį dialogą" lėšas.

"Prašome paremti 1% GPM Lietuvos profesinę sąjungą "Solidarumas"

 

Paremti         Ne dabar