Neseniai Lietuvos profesinės sąjungą „Solidarumas” pasiekė Lietuvos Respublikos Aukščiausioje reismo byla, kuri atskleidžia, kad Lietuvoje jau 18 metų vairuotojams dienpinigiai mokami pažeidžiant Lietuvos įstatymus. Pagal Aukščiausiojo teismo išaiškinimą vairuotojams dienpinigiai turi būti mokami tik už kelionę į užsienį ir namo, o už darbą ten turi būti mokamas mėnesinis atlyginimas. Taip jau dirba jūreiviai.
Apačioje pateikiame Aukščiausiojo teismo bylą, kuri vyko 2003 d. gruodį.
24342_RegNr_3K-3-1127
http://www.infolex.lt/tp/24342
Santrauka:
Ieškovas (vairuotojas-konduktorius) nurodė, kad atsakovo pavedimu vykdavo į keliones tarptautiniais maršrutais, tačiau atsakovas šių kelionių kaip komandiruočių neįformindavo ir su komandiruotėmis susijusių išlaidų neapmokėjo. Be to, atsakovas vedė netinkamą darbo laiko apskaitą. Ieškovas prašė teismo priteisti iš atsakovo neišmokėtą atlyginimą, dienpinigius bei delspinigius. Pirmosios instancijos teismas šiuos reikalavimus tenkino, apeliacinės – atmetė.
LAT konstatavo, kad bylą nagrinėję teismai pagrįstai nusprendė, jog ieškovo tarnybinės kelionės tarptautiniais maršrutais nėra komandiruotės, o tiesioginių darbo funkcijų vykdymas, kadangi jo darbas pagal savo pobūdį yra susijęs su nuolatiniais keleivių pervežimais tarptautiniais maršrutais. Apskaičiuojant ieškovo darbo laiką, apeliacinės instancijos teismas pagrįstai priskyrė tik laiką, praleistą vairuojant transporto priemonę. Pagal Vyriausybės 1996 m. vasario 20 d. nutarimą Nr.248 “Dėl darbo ir poilsio laiko ypatumų kai kuriose ūkio šakose, suminės darbo laiko apskaitos įvedimo ir darbų, kuriuose gali būti taikoma ilgesnė kaip 12 valandų per parą darbo (pamainos) trukmė”, sąvoka “darbo laiko trukmė” apima vairuotojo darbo laiką, kurį jis vairuoja transporto priemones, bei kitą laiką, skirtą pagalbiniams darbams, numatytiems šiame nutarime. Kadangi ieškovas jokių pagalbinių darbų neturėjo atlikti ir jų neatliko, todėl nevairuojant transporto priemonėje praleistas laikas darbo laiku nelaikomas. Papildomas apmokėjmas už tokį laiką, praleistą autobuse, nebuvo numatytas, nes už jį atsakovo bendrovėje darbuotojui kompensuojama nustačius didesnį valandinį tarifinį atlyginimą, mokamą už laiką, praleistą vairuojant autobusą.
LAT apeliacinę nutartį paliko nepakeistą.
Civilinė byla Nr.3K-3-1127/2003 m. Bylų kategorija 5.3.3.; 5.4.; 5.7.
(S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2003 m. gruodžio 8 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Prano Žeimio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Virgilijaus Grabinsko ir Broniaus Pupkovo,
viešame teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo S. S. kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. gegužės 27 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo S. S. ieškinį atsakovui UAB (duomenys neskelbtini) dėl išmokų, susijusių su darbo santykiais, priteisimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė:
Ieškovas S. S. nurodė, kad dirba pas atsakovą UAB (duomenys neskelbtini) Tolimųjų pervežimų skyriaus vairuotoju-konduktoriumi. Darbdavio pavedimu jam tekdavo vykti į keliones tarptautiniais maršrutais, tačiau darbdavys, siųsdamas jį į darbines keliones tarptautiniais maršrutais, kaip komandiruočių to neįformino ir jam priklausančių dienpinigių bei kitų su komandiruotėm susijusių išlaidų neišmokėjo, tuo pažeisdamas LR Vyriausybės 1995 m. balandžio 28 d. nutarimą Nr.613 „Dėl tarnybinių komandiruočių į užsienį“ (4 p.). Be to, ieškovo teigimu, atsakovas vedė neteisingą darbo laiko, praleisto kelionėje, apskaitą, neteisingai skaičiuodamas arba visai neskaičiuodamas naktinio darbo valandų ir viršvalandžių, todėl neišmokėjo viso jam priklausančio atlyginimo. Remdamasis LR DSĮ 3, 6, 7, 11, 13 ir 15 straipsniais, Darbo įstatymų kodekso 242 straipsniu, LR Vyriausybės 1995 m. nutarimo Nr.613 bei LR darbo ginčų nagrinėjimo įstatymo nuostatomis, ieškovas prašė teismo priteisti jam iš atsakovo UAB (duomenys neskelbtini) 59 840,20 Lt neišmokėto darbo užmokesčio ir 60 447,47 Lt delspinigių už savalaikį darbo užmokesčio neišmokėjimą, 36 272 Lt dienpinigių ir 55 837,90 Lt delspinigių už savalaikį dienpinigių neišmokėjimą (viso – 212 433,57 Lt).
Kauno apygardos teismas 2002 m. lapkričio 13 d. sprendimu ieškinį iš dalies patenkino. Priteisė ieškovui S. S. iš atsakovo UAB (duomenys neskelbtini) 120 287,67 Lt išmokų, susijusių su darbo santykiais, ir 3000 Lt išlaidų advokato pagalbai apmokėti. Priteisė iš atsakovo UAB (duomenys neskelbtini) 6014,38 Lt teismo išlaidų valstybei. Kitoje dalyje ieškinį atmetė. Motyvuodamas priimtą sprendimą, teismas nurodė, kad ieškovo darbas yra išvažiuojamojo pobūdžio, todėl jo tarnybinės kelionės tarptautiniais maršrutais nėra komandiruotės. Pagal LR Vyriausybės 1996 m. lapkričio 20 d. nutarimo Nr.1384 „Dėl kompensacijos už darbą, kuris susijęs su važinėjimu arba yra kilnojamas ar pakaitinis (pamaininis)“ 1 punktą siunčiamiems į užsienį darbininkams ir tarnautojams, kurie dirba kelionėje, lauko sąlygomis, kurių darbas susijęs su važinėjimu arba yra kilnojamas ar pakaitinis (pamaininis), gali būti kompensuojamos su tuo susijusios padidintos išlaidos. Nustatęs, kad tokią kompensaciją atsakovas ieškovui moka, ieškovo reikalavimą dėl dienpinigių ir delspinigių už pavėluotą jų išmokėjimą priteisimo teismas atmetė kaip nepagrįstą. Tenkindamas ieškovo reikalavimą dėl jam neišmokėto darbo užmokesčio priteisimo, teismas nurodė, kad LR Vyriausybės 1996 m. vasario 20 d. nutarimu Nr.248 patvirtintų Darbo ir poilsio laiko ypatumų transporto, ryšių, žemės ūkio įmonėse, jūrų ir upių laivyne (toliau – Ypatumai) 8 punkte nurodyta, jog sąvoka „darbo laiko trukmė“ apima vairuotojo darbo laiką, kurį jis vairuoja transporto priemones, bei kitą laiką, skirtą pagalbiniams darbams, susijusiems su transporto priemonės priežiūra, aptarnavimu, jos keleivių arba krovinių vežimu ir pan. Teismas šiuo ir kitų minėtu nutarimu patvirtintų Ypatumų nuostatų, taip pat 1970 m. liepos 1 d. Europos šalių susitarimo dėl kelių transporto priemonių ekipažų, važinėjančių tarptautiniais maršrutais, darbo (AETR), Lietuvai įsigaliojusio 1998 m. lapkričio 30 d., bei byloje esančių įrodymų pagrindu padarė išvadą, kad visas laikas (išskyrus laiką, skirtą poilsiui, kuriuo jis gali laisvai disponuoti), ieškovui vykdant keleivių pervežimą tarptautiniu maršrutu, yra darbo laikas. Tuo tarpu atsakovas į ieškovo darbo laiko trukmę, vykdant keleivių pervežimą tarptautiniais maršrutais, įskaitė tik tą laiką, kurį jis vairavo autobusą. Teismas taip pat pripažino atsakovą neapskaičius naktinio darbo laiko bei viršvalandžių. Nustatęs, kad ieškovo pateikti paskaičiavimai, kurių atsakovas iš esmės neginčijo, rodo atsakovą už ginčo laikotarpį nesumokėjus ieškovui 59 840,20 Lt darbo užmokesčio, teismas priteisė ieškovo naudai šią sumą LR DSĮ 3, 6, 7 ir 11 straipsnių pagrindu, o taip pat 60 447 Lt delspinigių už pavėluotai išmokėtą ieškovui priklausantį darbo užmokestį (Delspinigių nustatymo už išmokų, susijusių su darbo santykiais, pavėluotą mokėjimą įstatymo 2 str. 1 d.).
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, iš dalies tenkindama ieškovo S. S. ir pilnai patenkindama atsakovo UAB (duomenys neskelbtini) apeliacinius skundus, 2003 m. gegužės 27 d. nutartimi Kauno apygardos teismo 2002 m. lapkričio 13 d. sprendimą pakeitė. Panaikino sprendimo dalį, kuria iš atsakovo UAB (duomenys neskelbtini) priteista 120 287,67 Lt išmokų, susijusių su darbo santykiais, ir 3000 Lt atstovavimo išlaidų ieškovui S. S. ir 6014,38 Lt teismo išlaidų valstybei, ir priėmė šioje dalyje naują sprendimą priteisti iš atsakovo UAB (duomenys neskelbtini) 80 Lt darbo užmokesčio ir 142,22 Lt delspinigių ir 10 Lt atstovavimo išlaidų ieškovui S. S. bei 20 Lt teismo išlaidų valstybei. Kitą ieškinio dalį dėl darbo užmokesčio ir delspinigių priteisimo atmetė. Kitą Kauno apygardos teismo 2002 m. lapkričio 13 d. sprendimo dalį paliko nepakeistą. Pripažinusi pirmosios instancijos teismą netinkamai taikius materialinės teisės normas bei neteisingai įvertinus įrodymus, kolegija sprendė, jog, iš dalies tenkindamas ieškovo ieškinį, teismas priėmė neteisėtą ir nepagrįstą sprendimą. Kolegijos nuomone, nagrinėjamoje byloje nustatytina, (1) ar vairuotojui, vykstančiam tarptautiniu reisu, į darbo laiką įskaitomas visas kelionės metu autobuse praleistas laikas, ar tik faktiško autobuso vairavimo bei betarpiškai su autobuso ir keleivių aptarnavimu susijusio darbo atlikimo laikas, bei (2) ar vairuotojui, vykstančiam tarptautiniu reisu, išvykstant į reisą turi būti forminama komandiruotė ir apmokamos nustatytos komandiruotės išlaidos. Nustatydama aplinkybę dėl vairuotojo darbo laiko, kolegija nurodė, kad iš darbo ir poilsio laiko ypatumus transporto įmonėse reguliuojančių teisės normų turinio matyti, kad laikas, kurį darbuotojas praleidžia tiesiogiai neatlikdamas su darbu susijusių funkcijų, darbo laiku nelaikomas (pvz., laikas, kurį darbuotojas praleidžia ne transporto priemonėje, kai pati transporto priemonė keliama keltu ar buksyruojama, nors akivaizdu, kad tokiu atveju vairuotojo galimybė disponuoti laisvu laiku yra ribota). Atsižvelgusi į tai, kad pagal vairuotojo-konduktoriaus pareiginius nuostatus ieškovui nepriklauso atlikti darbo (keleivių aptarnavimo, šturmano funkcijų), kurį jis nurodė atlikęs tuo metu, kai nevairavo autobuso, kolegija laikė nesant pagrindo manyti, kad ieškovas, nevairuodamas autobuso, atliko su transporto priemonės priežiūra, aptarnavimu, jos keleivių vežimu susijusius pagalbinius darbus. Įvertinusi minėtą aplinkybę bei kitus byloje esančius įrodymus, kolegija sprendė, kad vairuotojo darbo laikas, praleistas transporto priemonėje nevykdant funkcijų, susijusių su transporto priemonės ir keleivių aptarnavimu, darbo laiku nelaikomas. Papildomas apmokėjimas už tokį autobuse praleistą laiką nei galiojančiuose įstatymuose, nei šalių darbo sutartyje, nei kolektyvinėje sutartyje nėra numatytas. Už šį laiką darbuotojui kompensuojama nustatant didesnį valandinį tarifinį atlyginimą, mokamą už laiką, praleistą vairuojant autobusą, kurio dydžio pagrįstumo teisėjų kolegija nėra kompetentinga spręsti, todėl reikalauti iš atsakovo papildomai apmokėti už šį laiką, kolegijos nuomone, nėra teisinio pagrindo. Aiškindamasi aplinkybę dėl tarnybinės komandiruotės, kolegija nurodė, kad tarnybinės komandiruotės sąvoka siejama su išvykimu į užsienį, kaip konkretaus tarnybinio pavedimo vykdymu. Tuo tarpu ieškovo išvykimas į užsienį buvo siejamas ne su konkretaus tarnybinio pavedimo, o su darbo sutartimi sulygto darbo atlikimu. Be to, ta aplinkybė, jog LR Vyriausybės 1996 m. lapkričio 20 d. nutarimu Nr.1384 yra numatyta galimybė darbuotojams, kurie dirba kelionėje arba kurių darbas susijęs su važinėjimu, kompensuoti su tuo susijusias padidintas išlaidas (1 p.), tokios kompensacijos dydį (iki 50 proc. atlyginimo per mėnesį, bet ne daugiau kaip patvirtinta komandiruočių į užsienį dienpinigių norma) ir mokėjimo tvarką nustatant darbo arba kolektyvinėje sutartyje, kolegijos nuomone, patvirtina, kad siunčiamiems į užsienį darbuotojams, kurie dirba kelionėje, kompensuojama minėtu nutarimu nustatyta tvarka, o ne apmokant kaip už tarnybinę komandiruotę. Nustačiusi, kad tokias išlaidas atsakovas ieškovui kompensuoja, kolegija pripažino pirmosios instancijos teismą padarius pagrįstą išvadą, kad už ieškovo išvykimą į užsienį neturi būti apmokama kaip už tarnybinę komandiruotę. Kolegija taip pat nurodė, kad iš Teismo ekspertizės centro atliktos ekspertizės akto matyti, kad darbo užmokestis ieškovui (jeigu laikyti, kad darbo laikas nurodytas teisingai) apskaičiuotas teisingai. Pripažinus nesant pagrindo laikyti darbo laiku laiką, ieškovo praleistą autobuse jo nevairuojant ir nevykdant funkcijų, susijusių su transporto priemonės aptarnavimu, kolegija konstatavo, kad ieškovo dirbtas darbo laikas apskaitos dokumentuose nurodytas teisingai. Minėto ekspertizės akto pagrindu kolegija nustatė, kad už naktinį darbą ir viršvalandžius ieškovui buvo sumokėta. Atsižvelgusi į nurodytas aplinkybes bei pripažinusi, kad abejoti ekspertizės, atliktos aukštos kvalifikacijos, nesuinteresuotų bylos baigtimi ekspertų, išvada, kiek ji susijusi su darbo užmokesčio dydžio apskaičiavimu, nėra pagrindo, kolegija sprendė, kad atsakovas ieškovui už atliktą darbą sumokėjo. Nustačiusi, kad už dirbtą laiką vairuojant autobusą į Italiją 1998 m. gegužės 6-17 d. ieškovui nebuvo pilnai sumokėta, kolegija priteisė jam iš atsakovo 80 Lt neišmokėto atlyginimo ir 142,22 Lt delspinigių.
Kasaciniu skundu ieškovas S. S. prašo Lietuvos apeliacinio teismo 2003 m. gegužės 27 d. nutartį panaikinti ir palikti galioti Kauno apygardos teismo 2002 m. lapkričio 13 d. sprendimo dalį, kuria iš dalies patenkintas jo ieškinys, taip pat patenkinti likusią ieškinio dalį – pripažinti, kad jo vykdyti keleivių pervežimai tarptautiniais maršrutais yra komandiruotės ir priteisti iš atsakovo nepriskaičiuotus jam būnant komandiruotėse 36 272 Lt dienpinigių, 55 873,90 Lt delspinigių už savalaikį dienpinigių neišmokėjimą už laikotarpį iki 2002 m. lapkričio 6 d. ir atstovavimo išlaidas apeliacinės instancijos bei kasaciniame teismuose. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
1) teisėjų kolegija, padarydama išvadą, kad laikas, kurį vairuotojas praleidžia tiesiogiai neatlikdamas su darbu susijusių funkcijų, darbo laiku nelaikomas, netinkamai aiškino ir taikė materialinės teisės normas (LRV 1996 m. vasario 20 d. nutarimo Nr.248 8 p.). Be to, kasatoriaus teigimu, bylą nagrinėję teismai turėjo taikyti ir minėto nutarimo 9 punktą bei vadovautis 1970 m. liepos 1 d. Europos šalių susitarimo dėl kelių transporto priemonių ekipažų, važinėjančių tarptautiniais maršrutais, darbo (AETR) nuostata, pagal kurią poilsis apibrėžiamas kaip nepertraukiamas ne trumpesnis kaip 1 valandos laikotarpis, kai vairuotojas gali laisvai disponuoti savo laiku. Kasatoriaus nuomone, pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad galimybę laisvai disponuoti savo laiku ieškovas, važinėdamas tarptautiniais maršrutais, turi tik nuvykęs į galutinį paskirties punktą, todėl visas likęs laikas, ieškovui vykdant keleivių pervežimą, yra darbo laikas.
2) teisėjų kolegija nepagrįstai nurodė, kad darbo užmokestis pas atsakovą dirbantiems darbuotojams apskaičiuojamas remiantis veikiančiais Darbo apmokėjimo nuostatais, kadangi, kasatoriaus teigimu, šie nuostatai yra negaliojantys, nes yra priimti pažeidžiant įstatymo reikalavimus.
3) apeliacinės instancijos teismas, nevertindamas ieškovo ir jo atstovų paaiškinimų kaip įrodymo, pažeidė CPK 177 straipsnio 1 ir 2 dalies nuostatas.
4) teisėjų kolegijos išvada, kad laikas, kurį darbuotojas praleidžia tiesiogiai neatlikdamas su darbu susijusių funkcijų, nelaikomas darbo laiku, padaryta neišsiaiškinus aplinkybės, kas laikoma konduktoriaus-palydovo darbo funkcijomis, tuo pažeidžiant CPK 414 straipsnio 1 dalies nuostatą dėl darbo byloms nagrinėti reikalingų dokumentų išreikalavimo.
5) apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai nutartyje rėmėsi byloje atliktos ekonominės ekspertizės išvada, kad ieškovo paskaičiavimuose, pateiktuose teismui 2001 m. kovo 29 d., nurodyta “bendra priskaitymų suma už darbo valandas” yra nepagrįsta”, kuri, kasatoriaus teigimu, yra neteisėta ir nepagrįsta, kadangi paremta prielaida “jeigu UAB (duomenys neskelbtini) darbo laiko apskaitos dokumentuose nurodytas S. S. dirbtas laikas yra tikslus”. Eksperto išvadą, kuri teismui nėra privaloma, įvertinusi be visapusiško, išsamaus ir objektyvaus byloje esančių dokumentų ištyrimo, teisėjų kolegija pažeidė CPK 218 straipsnį, o CPK 176-220 straipsniuose nustatyta tvarka neištyrusi byloje esančių įrodymų, pažeidė ir CPK 250 straipsnį. Be to, apeliacinės instancijos teismas, neišsiaiškinęs aplinkybių, ar atsakovas teisingai skaičiavo ir mokėjo ieškovui darbo užmokestį, ar priskaičiavo ir mokėjo atlyginimą už viršvalandinį darbą ir darbą nakties metu, ir netyręs su tuo susijusių dokumentų, nepagrįstai konstatavo, kad naktinio darbo valandos ieškovui apmokėtos. Kasatoriaus teigimu, per laikotarpį nuo 1997 m. rugpjūčio 3 d. iki 2000 m. kovo 16 d. jis dirbo 1116 naktį valandų, atlyginimo (5594,33 Lt) už kurias atsakovas jam nesumokėjo.
6) bylą nagrinėję teismai, atmesdami reikalavimą dėl dienpinigių ir delspinigių už nesavalaikį dienpinigių išmokėjimą priteisimo, netinkamai aiškino ir taikė materialinės teisės normas (LR Vyriausybės 1995 m. balandžio 28 d. nutarimą Nr.613). Kasatoriaus teigimu, jis priimtas dirbti tolimųjų maršrutų vairuotoju, tačiau buvo siunčiamas darbui ir tarptautiniais maršrutais, kurio dirbti darbo sutartimi jis nėra įsipareigojęs. Todėl darbdavys jį, tolimojo maršruto vairuotoją-konduktorių, siųsdamas dirbti tarptautiniu maršrutu, privalėjo forminti komandiruotę ir apmokėti su ja susijusias išlaidas.
Atsiliepimu į kasacinį skundą atsakovas UAB (duomenys neskelbtini) prašo Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. gegužės 27 d. nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepime nurodoma, kad apeliacinės instancijos teismas, nagrinėjęs bylą vadovaudamasis iki 2003 m. sausio 1 d. galiojusiu CPK, kasatoriaus nurodytų 2002 m. CPK normų negalėjo pažeisti. Be to, kasaciniame skunde apsiribojama tik nuorodomis į tam tikrų teisės normų pažeidimus, nenurodant tų teisės pažeidimų esminės įtakos vienodam teisės aiškinimui ir taikymui. Kasatoriaus argumentai neatitinka CPK 346 straipsnio reikalavimų, todėl negali būti kasacijos pagrindu. Kasatoriaus darbas, sulygtas darbo sutartyje, yra keleivių vežiojimas, todėl jo prašymas laikyti jo tiesioginį darbą komandiruotėmis yra nepagrįstas. Laikas, kuomet vairuotojas būna autobuse, tačiau jo nevairuoja, pagal LR Vyriausybės 1996 m. vasario 20 d. nutarimo Nr.248 8 punktą nelaikomas darbo laiku ir juo vairuotojas gali laisvai disponuoti. Nutarime taip pat numatyta, kad tuo atveju, kai vairuotojas lakinai nevisiškai užimtas pagrindiniu darbu, jam gali būti pavedamas kitas darbas, artimas jo specialybei ir kvalifikacijai, jeigu tai nurodyta darbo sutartyje. Tačiau kasatoriaus darbo sutartyje tokie papildomi darbai nėra nurodyti ir darbdavys jų niekada nepavedinėjo atlikti.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a :
Esminiai kasacinio skundo argumentai yra susiję su darbo laiko režimą kelių transporto įmonėje ir darbuotojų siuntimą į tarnybines komandiruotes reglamentuojančių materialinės teisės normų aiškinimu ir taikymu. Tai yra teisės klausimai, todėl teisėjų kolegija dėl jų pasisako.
Kasatorius, nesutikdamas su apeliacinės instancijos teismo išvada, kad laikas, kurį jis praleido autobuse jo nevairuodamas, nėra įskaitomas į jo darbo laiką, nurodo, jog teismas netinkamai aiškino ir taikė darbo laiko trukmės sąvoką apibrėžiančias materialinės teisės normas. Teisėjų kolegija šį kasacinio skundo argumentą atmeta kaip teisiškai nepagrįstą.
Ieškovo, kaip įmonės, užsiimančios transporto veikla, darbuotojo, atsižvelgiant į specifines darbo sąlygas, darbo ir poilsio laikas yra susijęs su tam tikrais ypatumais, kuriuos reguliuoja LR Vyriausybės 1996 m. vasario 20 d. nutarimas Nr.248 “Dėl darbo ir poilsio laiko ypatumų kai kuriose ūkio šakose, suminės darbo laiko apskaitos įvedimo ir darbų, kuriuose gali būti taikoma ilgesnė kaip 12 valandų per parą darbo (pamainos) trukmė”. Pagal minėto nutarimo 8 punktą sąvoka “darbo laiko trukmė” apima vairuotojo darbo laiką, kurį jis vairuoja transporto priemones, bei kitą laiką, skirtą pagalbiniams darbams, susijusiems su transporto priemonės priežiūra, aptarnavimu, jos keleivių ar krovinių vežimu. Byloje nustatyta, kad minėtame punkte nurodytų pagalbinių darbų, galimų atlikti nevairuojant transporto priemonės ir kurių atlikimo laikas įskaitomas į darbo laiko trukmę, ieškovui nepriklausė atlikti (atsakovo bendrovės Vairuotojo-konduktoriaus pareiginiai nuostatai (1 t., b.l. 40-47)) ir jis jų neatliko. To paties punkto 3 dalyje nurodytas kitas darbas, artimas jo specialybei ir kvalifikacijai, kuris, jei tai nurodyta darbo sutartyje, vairuotojui gali būti pavestas jam esant nevisiškai užimtam pagrindiniu savo darbu bei kuris taip pat įskaitytinas į darbo laiko trukmę, ieškovo darbo sutartyje nebuvo aptartas. Esant tokioms aplinkybėms apeliacinės instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad laikas, vairuotojo praleistas transporto priemonėje jos nevairuojant ir neatliekant pagalbinių darbų, susijusių su transporto priemonės ir keleivių aptarnavimu, darbo laiku nelaikomas. Papildomas apmokėjimas už tokį autobuse praleistą laiką nei galiojančiuose įstatymuose, nei šalių darbo sutartyje, nei kolektyvinėje sutartyje nėra numatytas. Už šį laiką darbuotojui kompensuojama atsakovo bendrovės kolektyvinėje sutartyje (4 p.) ir darbo apmokėjimo nuostatuose (8 p.) nustačius didesnį valandinį tarifinį atlyginimą, mokamą už laiką, praleistą vairuojant autobusą. Bylos duomenys nepatvirtina kasatoriaus teiginio, kad darbo apmokėjimo nuostatai yra negaliojantys (1964 m. CPK 58 str. 1 d., CPK 178 str. 1 d.). Byloje nustačius, kad tarptautinių reisų trukmė atskirais atvejais siekdavo 30 ir daugiau valandų, teisėjų kolegija pripažįsta pagrįsta apeliacinės instancijos teismo išvadą dėl viso šio laiko tarpo vertinimo kaip vairuotojo darbo laiko. Manyti, jog visą šį laiką, be pertraukų, ieškovas dirbo, būtų nelogiška. Be to, viso šio laiko tarpo laikymas vairuotojo darbo laiku prieštarautų LR žmonių saugos darbe įstatymo ir atsakovo bendrovės kolektyvinės sutarties nuostatoms bei pažeistų LR Susisiekimo ministerijos 1993 m. kovo 15 d. įsakymu Nr.86 patvirtintose Kelių transporto priemonių ekipažų, vežančių keleivius ir krovinius tarptautiniais maršrutais, darbo tvarkos taisyklėse bei 1996 m. rugsėjo 24 d. Lietuvos Respublikos ratifikuotame Europos šalių susitarime dėl kelių transporto priemonių ekipažų, važinėjančių tarptautiniais maršrutais, darbo (AETR) nustatytą vairavimo (Taisyklių 5, 6 str., AETR 6 str.) ir poilsio (Taisyklių 4 str., AETR 8 str.) režimą.
Dėl kasacinio skundo argumentų įrodinėjimo bei įrodymų vertinimo taisyklių pažeidimo klausimu, kolegija pažymi, jog iš bylos medžiagos matyti, kad teismas nešališkai, visapusiškai ir objektyviai pagal savo vidinį įsitikinimą teismo posėdyje išnagrinėjo ir įvertino visas bylos aplinkybes bei ištyrė visus dokumentus juose esančios informacijos esmingumo bylai požiūriu. Apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas, kad atsakovas ieškovui už atliktą darbą (taip pat ir naktinį darbą bei viršvalandžius) sumokėjo, pagrįstai vadovavosi CPK nustatyta tvarka byloje atliktos ekonominės ekspertizės išvada dėl ieškovui mokėtino darbo užmokesčio dydžio apskaičiavimo. Kasacinio teismo teisėjų kolegija konstatuoja, jog bylą nagrinėję teismai teisingai įvertino surinktus ir ištirtus įrodymus, įrodymų vertinimo taisyklių nepažeidė (1964 m. CPK 65 str., CPK 185 str.).
Esant tokioms aplinkybėms, teisėjų kolegija pripažįsta apeliacinės instancijos teismą pagrįstai laikius, kad vairuotojui, vykstančiam tarptautiniu reisu, į darbo laiką įskaitomas ne visas kelionės metu autobuse praleistas laikas, o tik faktiško autobuso vairavimo bei betarpiškai su autobuso ir keleivių aptarnavimu susijusio darbo atlikimo laikas, bei pagrįstai sprendus, kad atsakovas teisingai skaičiavo ieškovo darbo laiką ir už jo faktiškai atliktą darbą jam sumokėjo.
Kasaciniame skunde taip pat nurodoma, kad bylą nagrinėję teismai netinkamai aiškino ir taikė darbuotojų siuntimą į tarnybines komandiruotes reglamentuojančias materialinės teisės normas, todėl nepagrįstai atmetė ieškinio reikalavimą dėl dienpinigių ir delspinigių už nesavalaikį dienpinigių išmokėjimą priteisimo.
Byloje nustatyta, kad ieškovas buvo priimtas dirbti pas atsakovą tolimųjų pervežimų skyriaus autobusų vairuotoju-konduktoriumi (3 t., b.l. 213-215). Aplinkybės, kad jo darbas pagal savo pobūdį yra susijęs su nuolatiniais keleivių pervežimais tarptautiniais maršrutais, neginčijo ir ieškovas (1 t., b.l. 3). Pagal LR Vyriausybės 1995 m. balandžio 28 d. nutarimo Nr.613 “Dėl tarnybinių komandiruočių į užsienį” 1 punktą tarnybine komandiruote į užsienį laikomas darbuotojo išvykimas už Lietuvos Respublikos ribų ne ilgiau kaip 30 kalendorinių dienų (įskaitant kelionės laiką) įmonės, įstaigos ar organizacijos vadovo siuntimu atlikti tarnybinį pavedimą. Kadangi atsakovo bendrovės vairuotojų (taigi – ir ieškovo) darbas yra nuolatinio pobūdžio pervežant keleivius tarptautiniais maršrutais, šių darbuotojų siuntimas į užsienį nėra laikytinas komandiruote, o tiesioginių darbo funkcijų, susijusių su važinėjimu reguliariais maršrutais tiek į užsienį, tiek Lietuvos Respublikos ribose, dėl kurių susitarta darbo sutartyje, vykdymas. Pagal LR Vyriausybės 1996 m. lapkričio 20 d. nutarimo Nr.1384 “Dėl kompensacijos už darbą, kuris yra susijęs su važinėjimu arba yra kilnojamasis ar pakaitinis (pamaininis)” 1 punktą siunčiamiems į užsienį darbuotojams gali būti kompensuojamos su tuo susijusios padidintos išlaidos darbo ar kolektyvinėje sutartyje nustatyta tvarka ir dydžiais. Šias nuostatas atitinka byloje nustatytos faktinės aplinkybės – atsakovas, vadovaudamasis minėtu nutarimu, į užsienį siunčiamiems vairuotojams-konduktoriams (taigi – ir ieškovui), kaip darbuotojams, kurių darbas susijęs su važinėjimais, tokias kompensacijas mokėjo, o už laiką vairuojant transporto priemonę tarptautiniu maršrutu nustatė didesnius valandinius tarifinius atlygius (8 Lt), nei vairuojant Lietuvos Respublikos ribose (6 Lt) (Kolektyvinės sutarties 4 p. (1 t. b.l. 34), Darbo apmokėjimo nuostatų 2 p., 8 p. (1 t., b.l. 48, 49)). Esant tokioms aplinkybėms, teisėjų kolegija konstatuoja bylą nagrinėjusius teismus pagrįstai sprendus, kad ieškovo tarnybinės kelionės tarptautiniais maršrutais nėra komandiruotės, ir šį kasacinio skundo argumentą atmeta kaip teisiškai nepagrįstą.
Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą, konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas, remdamasis įrodinėjimą ir įrodymų įvertinimą reglamentuojančiomis proceso teisės normomis, pagal kurias teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu teismo posėdyje (1964 m. CPK 65 str., CPK 185 str.), savo sprendimą pagrindė byloje konstatuotais faktais ir parėmė tinkamomis materialinės teisės normomis.
Dėl išdėstytų argumentų tenkinti kasacinį skundą ir naikinti apeliacinės instancijos teismo nutartį kasacinio skundo motyvais nėra pagrindo (CPK 346 str.).
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,
n u t a r i a :
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. gegužės 27 d. nutartį palikti nepakeistą.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.
Teisėjai Pranas Žeimys
Virgilijus Grabinskas
Bronius Pupkovas
 ri.garuolis@gmail.com” /> |
AtsakytiPersiųsti |
Skirkite 1.2% GPM Darbuotojų paramos fondui ir 0.6% PS "Solidarumas".